Prie šios internetinės svetainės prisijungia Kazys Girdžiūnas, kuris sustiprina mūsų silpną komandą ir iš karto užveda rimtą temą bei užduoda solidų klausimą mums visiems balandžių augintojams. Tik ar bent vienas mes gebėsime ką nors atsakyti ir paspėlioti? 

 

  Iš  karto   reikia  pripažinti,  kad seniausios  žinios  šioje  srityje  ribojasi  tik  mūsų  pačių  vaikystės  atsiminimais  apie  pirmus  mūsų  balandžius ir, galbūt,  vienu – kitu  tėčio,    senelio   ar  kokio  pažįstamo  kaimyno  pasakojimu apie  juos.  Bet  tie  „šaltiniai“  siekia,  geriausiu  atveju,  tik  dvidešimtojo  amžiaus  pradžią.  Vargu,  ar   Lietuvoje  atsiras  kada  nors  istorikas,  kuris  būtų   kartu  ir  balandininkas,  sugebėsiantis  rast  informacijos  šia  tema  iš  senesnės  praeities?
 
Nuo  1795  metų  Lietuva  galutinai  pateko  į  Rusijos  imperinį   „glėbį“.  Nors  Rusija   buvo  laikoma  kultūringesne  šalimi  už  Lietuvą,  balandininkystės   istorija  ir  joje  pradėta    bent  kiek  rūpintis  (nusižiūrėjus  į  vokiečius:  carienė   buvo  grynakraujė  vokietė)  tik  devyniolikto  amžiaus  gale,  pradėjus  leisti  kelis  laikraščius   (kai  kurie  iš  jų  buvo  net  žurnalais  vadinami),  skirtus  žemės  ūkio  paukštininkystės   reikalams   aptarti.  Tuose  leidiniuose  buvo  spausdinami  ir  balandininystei  skirti    dažnai   labai  blyškaus  turinio  straipsneliai.  Lietuviai   šiuose  leidiniuose  nebendradarbiavo.  Mano  pažįstamas  balandininkas  iš  Novyj  Oskolo  Aleksandras  Dmitričenko  atsiuntė  man  kelias  tų  laikraščių  straipsnių,  rašytų  apie  balandžius,  kopijas.  Vienoje  kopijoje  aptikau  rašinį  iš  Pabaltijo:  1913  m.  laikraštyje  „Pticevodnoje  choziajstvo“   („Paukštininkystės  ūkis“)  latvis  agronomas  rašė:

   „Pabaltijys -  tai  latvių  ir  estų  apgyventas  kraštas,  kurio  žemės  ūkis  yra  tolokai  pralenkęs  centrines  imperijos  gubernijas“.  Toliau jis  pasakoja,  kad  Latvijos  0kininkai  ir  dvarininkai  laiko  grynaveisles  europietiškas  vištas,  žąsis  i  antis,  o  baronai  net   gulbes  ir  stručius.  Kad  Latvijoje  dar  kas  nors  ir  balandžius  laikytų,  ji  nutyli.

   Devynioliktojo  ir  dvidešimtojo  amžių  sandūroje   Lietuvoje  buvo  jau  pakankamai  daug  rašyti mokančių  žmonių.  Gal  kas  nors  iš  jų  bent  sieloje  ir  balandžiais  gėrėjosi.  Bet  rašyti  apie  juos,  ko  gero,  bijojo.  Kad  žmonių  nebūtų  išjuoktas...   1914  m.  Taline  buvo  išleista  apystorė  knygelė  apie  balandžius.  Bet  rašyta,  matyt,  tik  kaip  pasakėlė  vaikams. Joje  aprašyti  tuomet  žinomų  veislių  balandžiai  kalbasi  tarpusavyje,  barasi,  taikosi,  savo  rūpesčiais  dalinasi.  Įdomu,  kad  toje  I.I.  Jurgensono   „Golubevostvoje“  minimi   ir  mums  žinomų  veislių  balandžiai, -  Karaliaučiaus  spalvotagalviai  ir  Elbingo  baltagalviai:  juos  Rusijos  biznieriai,  tikriausiai,  nusipirkę  Rygoje  ar  Liepojoje,  buvo  nugabenę  net  į  Kazanę,  kur  tuo  metu  buvo pradėta  kurti  iš  anksto  Rusijoje  išaukštinta,  paskui  per  revoliuciją  ir  visokių  skausmingų  įvykių  metu  sunaikinta,  tada  iš  naujo  atgaivinta  ir  iki  rusų  numatyto  grakštumo  išugdyta  jau  po  II  Pasaulinio  karo   buvusioje  VDR  veisle  susidomėjusio  vokiečio  pastangomis...Daugiau  ko  nors  iš  rusiškų  šaltinių  apie  mūsų  balandžius,  vargu,  ar  ką  besužinosime.

   Pabandžiau  pasidairyti  po  vokiškus  leidinius.  Ten  konkrečiai  apie  Lietuvoje laikomus  balandžius  pirmi nedrąsūs      rašinukai   pasirodė  tik  po  1960-jų  metų,  pirma  Rytų,  paskui  ir  Vakarų  Vokietijoje.  Jie  rašyti  arba  mūsų   balandininkų,  arba  pačių  vokiečių  pagal  mūsų  jiems  papasakotą   informaciją.  Buvo  bandoma  pasakoti  apie  iš  Rusijos  į  Lietuvą  kažkada  patekusius  kaštaninius  baltajuosčius  kūlvertus,  apie  karo  negandas išgyvenusius  Klaipėdos  aukštaskraidžius,  net  apie  Kaune  „sukurtą“   „originalią  lietuvišką“  Kauno  drugelių  veislę.  Ši  veislė  labiausiai  domino  vokiečius,  bet  po  to,  kai  sužinojo  veisles,  naudotas  „drugelių“  sukūrimui,  numojo  į  juos  rankas,  pavadinę  negarbingu  mišrūnų  vardu...

   Vokiečių  spaudoje  seniausia  informacija  paskelbta  ir  apie  Klaipėdos  aukštaskraidžių balandžių  atsiradimą.  Apie  tuos  balandžius  rašė  Gustavas  Greinus  ir  Klaipėdos  Smiltynėje  gyvenęs  suvokietėjęs  rytprūsis  Jonas  Einaras  (vadinęs  save,  pagal  aplinkybes,  ir  Hans  Einars).

   1925-26  m.  Vokietijoje  leistame  laikraštyje  „Der  Taubenzüchter“  radau  porą  straipnelių, pasirašytų  gana  lietuviškai  skambančia  G,  Bazio  pavarde.  Autorius,  matyt,  yra  gyvenęs  Karaliaučiuje  ar  jo  apylinkėse.  Nes  rašinėjo  tik  apie  to  krašto  balandžius,  mums  žinomus  spalvotagalvius  ir  baltagalvius.  Kad  tokie  balandžiai  buvo  laikomi  i  į  šiaurę  nuo  Nemuno,  jis  neužsiminė.   Kelias  knygas  apie  balandžius  devyniolikto  amžiaus  pabaigoje  parašęs  vokietis   Gustav  Prütz  labiausiai  išgarsėjusiame  savo  veikale  „Illustriertes   Mustertauben – Buch“,  išleistame  1886  metais  Hamburge,   rašo  apie  Klaipėdos  ir  Tilžės  balandininkus.  Pasakodamas  apie  tais  laikais   labai  populiarias,  kinietiškomis  arba  žandenotomis  vadintas  žuvėdrėles,  rytprūsiškas  senagentinių  (vok.  Altstämmer)   ir  baltų  šviesiaakių   (vok.  Weisse  Reinaugen)   veisles,  autorius  savo  knygoje  rašė:

    „Apie  kinietiškųjų  žuvėdrėlių  kilmę   kol  kas  nieko  nežinome,  bet  man  pasisekė  nustatyti,  kad  penktame  (devynioliktojo   amž. -  K.G.)  dešimtmetyje  iš  Pusiaujo  Afrikos  grįžtantys  laivai    atgabendavo  didelius  kiekius  mėlynos  spalvos  šios  veislės  balandžių  į  Tilžę  ir  Klaipėdą,  ir  tie  balandžiai  buvę  tokios  geros  kokybės  ir  turėję  tokias  puikias  plunksnų  struktūras,  kokias  šiandien  reti  kur  bepamatome.“  Citatos  pabaiga.

  Rašydamas  apie  jau  minėtus  senagentinius,  G.  Priuc  vėl  pabrėžė:

   „Gražiausi  Vokietijos  tų  laikų  šios  veislės  balandžiai  buvo  laikomi   Karaliaučiuje,  Klaipėdoje  ir  Tilžėje.  Juos  laikė  balandininkai,  sugebėję   vertinti  retų  veislių  balandžius.  (Aš  prisimenu  dabar  jau išnykusią  baltagalvių  veislę,  kurių  krūtinę  puošė  žuvėdrėlėms  būdingas  plunksnų  rauktinukas  ir  odos  raukšlė   po  snapu.  Jie  buvo  gražesni  už  Anglijos  baltagalvius.)  Savo  balandžių  tobulinimui  nei  Klaipėdos,  nei  Tilžės,  nei  Karaliaučiaus  balandininkai  negailėjo  nei  pinigų,  nei  laiko,  nei  kruppštaus  darbo“  Citatos  pabaiga.

  Toliau  vėl,  rašydamas  apie  baltus  šviesiaakius,  jis  pasakojo:

   „Iš  savo  patirties  ir pagal  pono  Bredovo   iš  Štetino  pasakojimus  (...)  šviesiaakiai  yra  kilę (...)  iš  prieš  30-40  metų  šiaurės  Vokietijoje  ir  Rusijoje  (Lietuvoje-  K.G.)  laikytos  šviesios  tigrinės  veislės  balandžių,  kurie  paprastai  būdavo  juodai  ar  raudonai  dėmėti,  tačiau  visada  baltais  sparnų  galais  ir  balta  uodega.  Tie  keršiai  turėjo  plačius  raudonus  akių  apvadus  ir  šviesias  akių rainutes.  Jų  kojos  buvo  šiek  tiek  plunksnomis  apaugusios,  o  patys  buvo  gana  smulkūs.  (...)  Jų  kaklai  drebėdavo,  skraidydami  jie  gerai  versdavosi.  Jų  lizduose  dažnai  augdavo  grynai  balti   šviesiaakiai  jaunikliai,  arba  balti  su  spalvotomis  plunksnomis  ant  krūtinės.  Greta  tigrinių  buvo  Elbinge  ir  Lietuvoje  labai  smulkūs  mėlyni  baltagalviai,  kurie  skyrėsi į  du  porūšius

Vienų  snapas  buvo  labai    smailus ir plonas,  antrųjų  -  trumpas,  storas,  pleišto  formos.  Jų  bendra  išvaizda  buvo  labai  panaši  į  tigrinių,  tik  jie  buvo pastebimai  smulkesni.  Baltagalviai  vesdavo  grynai  baltus  jauniklius  su  perlinėmis  akimis  ir  šviesiais  akių  apvadais  bei,  suprantama,  nuogomis  kojomis.  Tie  iš  mėlynųjų  baltagalvių  su  trumpais,  storais  snapais  kilę  balti  jaunikliai  buvo plačiai  naudojami  kryžminimui  su  tigriniais  ir  šviesiaakiais,  ir  toks kryžminimas  duodavo  puikiausius  grynai  baltus  balandžius.  Citatų iš  G.  Priuco  knygos  pabaiga.

   Noriu  priminti,  kad  Priuco  laikais  Rytprūsiuose  tikroji  Lietuva  buvo  vadinama  Rusija,  o  lietuvių   apgyventos  Rytprūsių  žemės   ir  Klaipėdos  kraštas   buvo  vadinamas  Lietuvos  vardu.

  Nesiimu  spręsti,  kiek  G.  Priuco   čia  minimi  balandžiai  gali  turėti  bendro   su  tuometinės  „rusiškosios  Lietuvos“  balandžiais,  nors  keršieji  tigriniai  yra  buvę   žinomi  ir  Rusijoje.

   O  bandymai  rasti  kokią  nors  informaciją  apie  mūsų  balandininkystės  praeitį   vokiečių  literatūroje  man  nebuvo  sėkmingi.  Todėl  belieka mums  atydžiau  įsižiūrėti   į  mūsų  pačių  šiandien  laikomus  balandžius,  įsiklausyti  į  jų  veislių  pavadinimus  ir  specifiniuos  terminus, kuriuos  naudojame  aptardami  savo  balandžių  savybes,  ir  bandyti  rasti  kokią  nors  prošvaistę.

   Manau,  kad  niekas nesiims  tvirtinti,  jog  mūsų protėviai  yra patys  bandę  kurti  savas  balandžių  veisles,  pradėdami  gatvinių  puslaukinių  balandžių   „gerinimą“  atrankos  būdu.  Visų  mūsų  tėvų  ir  senelių  turėti  „gerieji“   balandžiai,  jau  kaip  kažkiek susiformavusios  „veislės“  atstovai,  yra  buvę  atvežti  (ar  vanagų  atginti)  iš  kitų kraštų,  daugiausiai  iš  Rusijos  ar  Vokietijos.  Tai  rodo  priedai  prie  veislių  pavadinimų:  Tulos,  Rževo

Poltavos,  Kursko,  Odesos,  Nikolajevo,   Rytprūsių,  Karaliaučiaus,  Elbingo,  Gumbinės  ir  kt.  Arba  terminai  iš  mūsų  balandininkystės   „žodyno“:  „vaisšpicai“,   „elstrai“,  „bunteriai“,  „flygeriai“,  „fuioliai“,  „visokrilai“,  ”triasūnai“,   „lentačiai“,  „čiorenapiegai“,  ”bojnai“,  „blakoriezai“ ...  (Beje,   kai  kurie  iš  jų  jau  iš  apyvartos  išimti,  pasenę.  Į  jų  vietą  nauji  atėję ,  bet  ne  mažiau  vaizdingi  ir  informatyvūs,  visi   nugirsti,  pasiskolinti,  ne  mūsų  pačių   sugalvoti,  kartu  su  balandžiais  atkeliavę...)

Nuo  kada  svetimų  šalių  balandžiai  pas  mus  galėjo  pasirodyti?  Savo  nuomonės  Jums  šį  kartą  nepiršiu: siūlau  patiems  pafantazuoti  ir  savo  nuomone  pareikšti svečių knygoje ar tinklalapio forume: taip  bus  daug  įdomiau.

Galiu  tik  patarti,  kad  į   viduramžius  nuklysti  neverta.  Prisiminkite  Priucą,  kuris  tvirtino,  jog  nuostabūs  baland-žiai  laivais iš  tolimų  šalių  į  Klaipėdą  ir  Tilžę  19  amž vidurje  buvo  atgabenti...

                                                                                                                                                               Kazys  Girdžiūnas