Pradžia arrow Albinas Žiemelis
Petro Fomino Vilniaus spalvotašoniai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balandininkas   

2006m kovo 17d. grupelė Vilniaus spalvatošonių mėgėjų svečiavosi pas Petrą Fominą ir aptarė šios veislės veisimo kryptis.

Šis žmogus šiai balandžių veislei pašventęs visą savo gyvenimą.

 

Vilniaus spalvotašoniai P.Fominas VILNIAUS SPALVOTAŠONIAI

Tai-jauniausia lietuviškų aukštaskraidžių karvelių veislė, kurios ištakos slypi šio amžiaus pradžioje. Deja,rašytinių duomenų apie jos kilmę nėra,todėl dažniausiai tenka pasikliauti patyrusių balandininkų prisiminimais,iš kurių paaiškėja,kad Vilniaus spalvotašonių pirmta¬kais buvo margi aukštaskraidžiai,plačiai paplitę Vilniuje bei jo apylinkėse prieš pirmą pasaulinį karą.Jie buvo gauti kryžminant kelias tuo metu populiarias aukštaskraidžių balandžių veisles. Fiziologinėmis savybėmis jie panašūs į Vilniaus “naktinius“, tačiau turėjo esminį trūkumą-buvo neišvaizdūs. Tai privertė Vilniaus balandžių mylėtojus toliau tobulinti šią veislę. Todėl “mišrūnai“ dominavo mieste palyginus neilgai-tik iki trečiojo dešimtmečio. Palaipsniui juos keitė paukščiai, turintys spalvotus sparnų skydelius, tiesa, jų krūtinės ir kaklai dar buvo margi, tačiau genuose jau įsitvirtino pirmieji piešinio kontūrai. Ar tai buvo vien tik dirbtinės atrankos rezultatas?Tikriausiai-ne,nes tyrinėjant dabartinius spalvotašonius, aiškiai jaučiama rusiškųjų veislių įtaka .Manoma, kad Vilniaus paukščiai galėjo būti kryžminami su senoviniais Rusijos spalvotašoniais,o vėliau su Ukrainos spalvota¬šonių veislėmis. Toks kryžminimas nebuvo plačiai taikomas, kadangi mi¬nėtas veisles tuo metu labai vertino Rusijoje, todėl įsigyti tokių ba¬landžių buvo beveik neįmanoma.


Nuo ketvirtojo dešimtmečio veislės raida susekama nesunkiai, kadan¬gi dar yra balandininkų, galinčių išsamiai papasakoti apie šį laiko¬tarpį. Tuo metu spalvotašonius augino beveik visi miesto balandininkai, tobulindami veislę tik atrankos metodu bei nuolat treniruodami.Balandžiai buvo vislūs, todėl jų kasmet daugėjo.
Jau šeštajame dešimtmetyje veislė klestėjo. Vilniaus padangėje skraidė įvairių spalvų ir atspalvių balandžiai, turintys griežtą piešinį ir savitą eksterjerą. Apie nepailstamą spalvotašonio skrydį ir prisirišimą prie gimtosios balandinės žinojo visi, todėl šios retos savybės nieko jau nestebino.


Veislės likimas nekėlė niekam nerimo ir ji toliau tobulėjo iki septintojo dešimtmečio, kol neprasidėjo audringas urbanizacijos proce¬sas, neigiamai atsiliepęs balandininkystės vystymuisi visoje Lietu¬voje.Iš karto sumažėjo balandinių skaičius. Daugeliui balandininkų įkurtuvių džiaugsmą slopino praradimo kartėlis, nes reikėjo skirtis su mylimais paukščiais, kurie dažniausiai patekdavo į nepatyrusias rankas.Naujieji šeimininkai deramai nevertino Vilniaus veislių,todėl po dešimtmečio mieste beveik visiškai išnyko “naktiniai“,o spalvotašoniai prarado savo populiarumą.


Spalvotašonių, galinčių atitikti griežtus reikalavimus jau ne¬bebuvo, todėl vilniečiai brangino kiekvieną balandį,o geriausiųjų beveik netreniruodavo.Tačiau, tai buvo laikinas reiškinys.Dabar [1986 m.] spalvotašonių žymiai padaugėjo ir veislė vėl atgauna buvusias savybes. Vilniuje jų yra apie tūkstantį, dar tiek auginama kituose Lietuvos miestuose.Ypač plačiai spalvotašoniai paplitę Kaune,Šiauliuose,Pa¬nevėžyje ir Lenkijoje. Mūsų balandžiai žavi savo gerbėjus aukštu ir nepailstamu skrydžiu bei gražia išvaizda.Deja,daugelyje Lietuvos miestų jie vadinami Nikolajevo aukštaskraidžiais.Tai parodaksalu,nes šios veislės neturi nieko bendro, išskyrus plunksnų piešinį. Europoje yra virš dešimt veislių,turinčių analogišką piešinį. Panašių balandžių yra net Prancūzijoje ir Ispanijoje .Tačiau visi Jie skiriasi fiziologiniais ir morfologiniais požymiais.


Vilniaus spalvotašonių veislė dar jauna,todėl dažnokai prieaugis neatitinka veislei keliamų reikalavimų. Ši aplinkybė verčia Vil¬niaus balandininkus taikyti labai griežtą atranką.Tačiau kituose Lietuvos miestuose veislė kartais traktuojama savaip.Vilniečiai jau seniai paruošė veislės standartą,o platesniam Lietuvos balandžių mylėtojų ratui pateikiami charakteringiausi veislės požymiai:


-spalvotašoniai yra bene geriausi Lietuvos skrajūnai,
-nuo stogo kyla lengvai(pakanka rankos mostelėjimo)t
-po skrydžio labai greitai atsigauna,pailsėję penkiolika minučių gali vėl skraidyti kelias valandas,
-vienodai gerai skraido visais metų laikais,
-prisirišę prie savo balandinės,
-puikiai orientuojasi vietovėje,


Spalvotašoniai skrenda ratais,energingai mojuodami sparnais. Dažniausiai pakyla labai aukštai,kartais nuskrenda nuo balandinės net kelis kilometrus.Skrydžio trukmė-nuo valandos iki šešių.


Bendras vaizdas: vidutinio didumo,tvirtos konstitucijos,išdidžios laikysenos,gyvo temperamento.Pagrindinė sparnų skydelių spalva-juoda,geltona, raudona,rečiau-pilka.


Plunksnos-kietokos,tankios.Ant krūtinės ir kaklo-baltos,žvilga. Spalvinės plunksnos ant sparnų ir kaktos blizga intensyviai.
Piešinys-balandis baltas,išskyrus sparnų skydelius,ovalinę dėmelę ant kaktos. Spalvinės plunksnos gali būti po sparnais ir dengti dubenį.Pirmos dešimt mosuojamųjų plunksnų-baltos.Kojos-neaukštos, plikos, rausvos; nagai-balti.
Snapas-storokas,21-23 mm , viršutinė snapo dalis užlenkta žemyn ir turi sparnų atspalvį, apatinė-balta.
Akys-geltonos,akių vyzdys-juodas, vidutinio dydžio. Akių apvadai-blyškūs, melsvi ar gelsvi.


Kaklas-neilgas, storas.Krūtinė-plati,gili. Sparnai-ilgi, nuleisti žemiau uodegos ir prispausti prie korpuso.
Uodega-plati, susidedanti iš 14-18 vairuojamųjų plunksnų, platėjanti, nežymiai pakelta iki 40 laipsnių kampu.

Petras Fominas 1986.10.31.

 
< Ankstesnis   Kitas >