Infekcinė liga, kuria serga ir gyvūnai, ir paukščiai. Nustatyta, kad paukščių tuberkuliozė taip pat pavojinga žmonėms, pažeidžia odą ir gleivines, kuriose susidaro mazgeliai. Paukščių tuberkuliozės bakterijos - rūgštims atspari lazdelė - Mycobacterinum avium, ilgai išliekanti aplinkoje. Dezinfekcijai naudojamas chloro tirpalas, kuris nuplaunamas nuo dezinfekuotų paviršių po valandos.

Tuberkulioze dažniau sergama, kai paukščiai laikomi nedidelėse, prastai vėdinamose karvelidėse ir lesinami nevisaverčiu lesalu. Užsikrečiama per lesalą ir geriamą vandenį, užterštą aplinką. Sukėlėjui patekus į balandžio organizmą iki pirmųjų klinikinių simptomų pasirodymo gali praeiti 2-3 mėn. Ligos požymiai tuberkuliozei nebūdingi - paukščiai silpsta, nuvargsta, sparnai nuleisti; svoris ne visuomet staigiai krinta, tik kai prasideda stiprus viduriavimas. Plunksnos pasišiaušia, paukščiai būna nejudrūs. Vėliau nesugeba dėti kiaušinių, ištinsta kojų sąnariai atsiranda paralyžius, parezės, anemijos. Masinio pulko kritimo nepasitaiko, gaišta tik pavieniai balandžiai. Retais atvejais paukščiai gaišta nuo vidaus organų plyšimo. Mirtis staigi, trūkus kepenims ar tulžiai.

Diagnozei nustatyti aliekama tuberkulinizacija. Tuberkulinizuojama plona adata, į viršutinį akies voką įšvirkščiant 0,05 ml tuberkulino. Teigiama reakcija - antrą dieną po preparato sušvirkštimo vokas smarkiai patinsta.

Sergančius paukščius gydyti netikslinga, nes jie pavojingi infekcijos platintojai. Juo labiau, kad paukščiui išgydyti reikia daug laiko. Profilaktikos tikslais balanidinės išvalomos nuo nešvarumų ir dezinfekuojamos chloro tirpalu. Karvelides reikia reguliariai valyti nuo išmatų, išmatas sudeginti. Prie girdyklų ir lesyklų dedamos apsaugos, kad balandžiai neterštų lesalo ir vandens.