|
 Nauji darbai konkursui "Kaip rūpinatės paukščiais?" 16 metų Dovilės iš Marijampolės sav. istorija apie auginamus balandžius. Viskas prasidėjo kai man buvo 6 metukai. Vieną dieną mama parnešė balandį. Aš apie juos nieko neišmaniau, bet labai stipriai pamilau. Kiek atsimenu tas balandis buvo pilkas, ne koks povinis ar koks įmantrus, tiesiog paprastas balandis. Neilgai trukus mama nupirko ir antrą.....
Pasakojimas nr.8 (konkurse dalyvauja) Dovilės Pranskūnaitės 16metų pasakojimas Papasakosiu jums savo istoriją apie balandžius.
Viskas prasidėjo kai man buvo 6 metukai. Vieną dieną mama parnešė balandį. Aš apie juos nieko neišmaniau, bet labai stipriai pamilau. Kiek atsimenu tas balandis buvo pilkas, ne koks povinis ar koks įmantrus, tiesiog paprastas balandis. Neilgai trukus mama nupirko ir antrą, kad jam liūdna nebūtų. Ir jie susiburkavo. Po kiek laiko kiaušinių pasidėjo ir balandžiukų išsiperėjo. Man tai buvo neapsakomas džiaugsmas, aš stebėdavau kaip jie auga, mokosi skraidyti, net pati pasijusdavau kaip tas balandis. Nors ir neturiu tikros balandinės, bet mane balandžiai be galo myli. Man jie yra meilės, taikos simbolis, jie jaučia geros širdies žmogų.  Kiekvieną dieną atsibundu nubėgu pas savo balandžius. Kartais pamatau, kad ant stogo tupi atklydęs balandis. Matau, kad jis išalkęs ir pavargęs. Paleidžiu savo ir jie atklydėlį įsiveda į balandinę, jis palesa ir pasilieka. Niekur nenori skristi ir manęs nebijo. Ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį netgi žiemą ant stogo pamatau balandį ir tuoj jį priglaudžiu. Kaip kiti balandžių augintojai sako “ kad į balandinę su nauju balandžiu galiu ligą įsinešti”, bet aš gi negaliu jo palikti alkano ir nusilpusio.
Man dabar 16 metų, bet aš daugiausia laiko praleidžiu su jais. Pas mane šiuo metu yra 13 balandžių ir kas įdomiausia jie turi savo vadą. Tai labai įdomu stebėti kaip jie jo klauso. Jis pas mane atklydo maždaug prieš 5 metus, turi žmoną kurią labai myli ir saugoja. Kaip balandžius paleidžiu jie visą dieną užsiėmę būna: kas prieš saulutę miega, kiti dirvoje kapstosi, treti maudosi. Visi skraido tik būriu, jeigu vadas pakyla tai ir jie su juo. Vadui vardą sugalvoti padėjo sesė. Pavadinome jį Amūru. Pas mane balandžiai labai draugiški jie sutaria su mano šuniuku Reksiuku. Vaikšto aplink jį, o jis jų negriebia, jis juos saugoja. Kartais būna, kad balandžiai iškrečia išdaigų. Pavyzdžiui, vieną dieną ateinu pažiūrėti ką jie veikia ir žiūriu, kad jų ant stogo nėra ir balandinė tuščia, dairausi visur, o jie į šiltnamį suėję žemę kapsto. Vasarą kai lyja, smagu žiūrėti kaip jie maudosi lietuje. Atsigula ant šono, sparną iškelia ir mėgaujasi lietaus lašais. Aplinkui mane keli kaimynai taip pat augina balandžius, bet jie juos parduoda. Aš niekada negalėčiau savo balandžio parduoti, nes aš nežinosiu ar ten jam bus gerai, ar juo rūpinsis, o gal jį paims perparduos kitam žmogui, o jis ilgėsis manęs ir savo draugų.  Praeitą vasarą pas mane atlėkė paštinis balandis stambus, su žiedu. Tokį pirmą kartą mačiau, jis man paliko didelį įspūdį. Mačiau, kad jis pasiklydęs, atlėkė pas mano balandžius, palesė grūdų, atsigėrė, pailsėjo ir ryte išskrido. Supratau, kad jis ieško savo namų. Po kelių dienų jis vėl atskrido ir vėl palesė, bet tada nulėkė ant kaimynų stogo, atsitūpė ir visą dieną pratupėjo, atrodė lyg jis kažką galvotų. Buvo matyti, kad jis ilgisi namų. Jo žiede buvo parašyta šalis, daugiau nieko. Kitą rytą jis išskrido ir daugiau nebegrįžo. Aš manau, kad jis surado savo namus ir yra laimingas. Kai po pamokų stotelėje laukiu autobuso, priešais stotelę yra pastatas, jame niekas nedirba, jis tuščias, o durys užkaltos. Ir jame yra tokia palėpė be lango. Tenai gyvena laukiniai ir paklydę balandžiai. Ir kol aš laukiu autobuso visada pagalvoju, kad jei galėčiau, tai juos visus priglausčiau ir prižiūrėčiau. Nes ten jų niekas nemaitina, o dabar kai žiema tai jiems turi būti ypač sunku. Labai norėčiau jiems padėti. Šią žiemą prieš Kalėdas su mama važiavom į Maximą apsipirkti. Pasistatėm mašiną ir nuėjom. Kaip apsipirkę grįžom, aš prie mūsų mašinos galinio rato pamačiau laukinį balandį. Jis buvo nusilpęs, beveik nepastovėjo, aš iš karto paėmiau jį, suvyniojau į savo šaliką ir parsivežiau namo. Kai jisai truputį sušilo, pradėjau jį maitinti. Siūliau grūdų, bet jis nepajėgė jų praryti. Tada susiradau švirkštą. Susmulkinau grūdus, maišiau juos su vandeniu ir stengiausi pamaitinti. Truputį pavalgęs jis užmigo. Palikau jį šiltai virtuvėje ir išėjau, kad jis pailsėtų. Po kiek laiko atėjau pažiūrėti, jisai buvo judresnis, judino sparnus, bet negalėjo vaikščioti, kažkas negerai buvo su jo kojom. Su mama nusprendėm, kad jis galėjo jas nušalti, ir tas nušalimas buvo stiprus. Supratau, kad jam nėra didelių šansų išgyventi. Džiaugiausi tuo, kad jį priglaudžiau. Atrodo, jis nujautė, kad aš jam galėsiu padėti. Apie savo ir balandžių nutikimus galėčiau dar daug papasakoti. Kartais pagalvoju kaip gerai, kad tada mama parnešė tą balandį. Balandžiai man reiškia labai daug. Ir aš juos dar ilgai auginsiu.   Pasakojimas nr.7 (konkurse dalyvauja) Vargingos moters istorija
Vilniuje, viena sena moteris prisiperka batonų ir maitina laukinius balandžius, nors pati labai jau skurdžiai atrodo, ta moteris man papasakojo savo istoriją: Kai ji buvo dar visai mergaitė, ją mylėjo vienas berniukas. Jaunikaitis dažnai pasimatymo metu ją vaišindavo batonu ir tuomet jai tas batonas buvo toks nepaprastas ir skanus. Valgydami kartu jie turėdavo gerą laiką ir kartu maitindavo balandžius. Todėl ir dabar galvodama kaip skanu balandžiams ir prisimindama senuosius laikus su mylimuoju moteris iki šiol maitina sparnuočius. "Kai aš maitinu balandžius, man taip ant širdies šilta darosi šitame šaltame gyvenime." - užbaigusi savo istoriją, pasakė moteris. "Ačiū Dievui už tą šilumą." Parašė Vania iš Vilniaus Pasakojimas nr.6 (konkurse dalyvauja) Apie mano mylimiausius balandžius  Karolina Daukšaitė 11m. Gyvenu Šiauliuose. Štai mano rašinys apie mano mylimiausius balandžius.
Sveiki, aš norėčiau Jums papasakoti apie savo geriausią draugė kuriai guosdavausi kai būdavo liūdna , džiaugdavausi kai būdavo linksma. Ji Šmikė iš “manachų” (“Rostovo balti”) giminės. Baltutėlė kaip ką tik iškritęs sniegas. Jos tėvai pas mus gyveno jau senokai. Pasidėjo 2 mažyčius kiaušinėlius. Gaila, bet jie patys savo kiaušinių neperėjo ir mano tėtis juos padėjo kitiems paukšteliams. Po ilgų 15 dienų išsirito du gražučiai paukšteliai, brolis ir sesuo. Maždaug po 3 savaičių jie abu iškrito iš lizd . Vyresnieji balandžiai be gailesčio juos užsipuolė ir pradėjo kapoti. Mažyliai buvo per maži apsiginti patys, o ir pagalbos iš kitų nesulaukė. Tuomet mes su tėčiu nubaidėme senbuvius ir paėmėme mažylius savo globon. Įkėlėme juos į atskirą mažyte balandinę kuri dar nebuvo pilnai įrengta. Bet balandžiukai ten galėjo gyventi laisvi ir nieko netrukdomi. Tik mums su tėčiu tekdavo juos maitinti kelis kartus per dieną švirkšto pagalba, nes patys lesti dar nemokėjo. Po kelių dainų aš buvau jau be galo prisirišusi prie jų. Neilgai trukus jie pasidengė baltutėlėm plunksnom, išmoko skraidyti. Šie du meilumo įsikūnijimai buvo mano geriausi draugai. Visą laisvą laiką praleisdavau su jais. Jie jau sustiprėjo, mes su tėčiu perkėlėme juos į balandinę . Deja jos broliukas buvo žymiai silpnesnis už ją ir vieną vasaros karštą dieną jis mirė balandinės balkone. Niekada negalvojau, kad esu šitaip prisirišusi prie jų, bet ašaros pačios byrėjo matant jo bejėgį kūnelį. Vienintelė paguoda liko Šmikė. Atėjo ruduo, padariusi pamokas bėgdavau į balandinę pažiūrėti kaip laikosi gražiausia balandinės patelė. Pasiėmusi ją ant rankų nešiojausi visur,dažnai kalbėdavausi su ja. Ji tapo man daugiau nei augintinė.Neilgai trukus ji susiporavo. Po kelių mėnesių pasidėjo 2 gražučius kiaušinėlius. Aš be galo džiaugiausi, kad mano numylėtinė pagaliau pasidėjo kiaušinėlius. Praėjo kelios dienos, kaip ir visada padariusi pamokas ėjau į balandin . Nuėjusi pamačiau tuščią jos lizd . Iš pradžių nesupratau kas nutiko. Nubėgau namo pas tėtį. Paklausiau jo kas nutiko. Jis tyliai sušnabždėjo, kad Šmikės nebėra. Vengdavau eiti į balandinę, nes be jos ten nebebuvo taip gera, miela. Prabėgus keliems mėnesiams nusprendžiau , kad negaliu išsižadėti balandžių dėl Šmikės. Stengiuosi neprisirišti prie jų, bet tai neįmanoma. Jų išėjimas man labai skaudus .
Pasakojimas nr.5 "Kregždutės" (Čiurlio) auginimas ir musių gaudymas Savo istoriją pavadinčiau kantrybės ir ištvermės išbandymu.
Kartą pažįstami mums atnešė mažutį paukštelį cypliuką, kuris dar visai neturėjo plunksnelių ir buvo labai baisus. Kruopščiai apžiūrėję,vienbalsiai nusprendėme, kad tai kregždutė (iš tikrųjų čiurlys).
Štai ir prasidėjo mano bėdos su jos išmaitinimu. Kadangi šis mažas cypiantis kamuoliukas valgyti prašė kas pusvalandį, aš viena tiek daug musių prigaudyti tiesiog fiziškai nesugebėdavau, todėl musių medžioklėje teko dalyvauti mamai ir tėčiui, bei visiems tiems mano draugams,kurie atvažiuodavo genami smalsumo pasižvalgyti į spurdantį ir pastoviai alkaną paukštuką.Visiems būdavo išdalinamos musių gaudyklės ir prasidėdavo medžioklė. Musių reikėdavo prigaudyti ir atsargai, nes esant apsiniaukusiai dienai ar lyjant - musės be jokios abejonės neskraidydavo. Kartais tokių medžioklių metu atrodydavo,jog viso rajono musės draugiškai susitardavo neskristi i mūsų kiemą,arba paprasčiausiai atrodydavo,kad mes jau jas visas išgaudėm.Tuomet pirkdavom musių lervas ir maitindavome jomis,bet mažas cypiantis nenuorama blogai tas lervas virškindavo,todėl vėl ir vėl tekdavo su didele kantrybe ir ištverme,pasiėmus musgaudį,laukti benutūpiačios atklydusios musės...VĖL IR VĖL,IR VĖL... Taip mes juo rūpinomės apie du mėnesius. Tai buvo ne tik išbandymas,bet ir nuostabiausios mano gyvenime minutės, praleistos šalia šio mielo Dievo sutvėrimo. Kregždutę mes visuomet pasiimdavome kartu,kur bekeliautume ir visi su didele nuostaba žiūrėdavo į pastoviai spurdantį dangaus skraidūną,liaudiškai dar vadinamu-dangaus žirklėm.
Mūsų pastangos nenuėjo veltui-mes ją išauginome. Diena iš dienos aš ją pratinau plasnoti nuostabiai dideliais sparnais, kas kartą pamėtėdama ją į viršų, o po to gaudydama. Taip vieną nuostabią vasaros dieną, eilinį kartą pamėtėjus ją į viršų,mano auginama gražuolė staiga pakilo ir nuskrido į žydrąją padangę.Po to aš dar ilgai verkiau,bet tai greičiau buvo ne apmaudo ašaros, o laimės,džiaugsmo ir pasididžiavomo,nes juk ne kas dieną duota yra žmogui išsaugoti gyvybę ir ją išleisti į gyvenimą...
Ir tik po ilgo laiko tarpo prapuolė mūsų šeimoje instinktas-gaudyti muses:)
Agnieška iš Vilniaus
Balandžių kasdienė priežiūra Tėvelis juokauja, jog jeigu kažkas taip rūpintųsi juo pačiu, jis išgyventų 100 metų. Balandžių priežiūra prasideda tuo, jog ryte keičiamas vanduo ir girdyklos. Jos praplaunamos(kuriose buvo vanduo) ir paliekamos lauke iki sekančio ryto. Labai dažnai į geriamą vandenį pilame nuovirą iš užplikytų įvairių žolelių, svogūno ir česnako lukštų, ąžuolo žievės. Retkarčiais į vandenį įlašiname kalio permanganato tirpalo, o taip pat girdome 1% pienu sumaišytu su vandeniu 1:1 santykiu.
Balandžiams duodame supjaustytas morkas, burokėlius, kopūstą, salotas. 1-2 kartus į savaitę maitiname juos daržovių-grūdų mišiniu, o taip pat paaugintais kviečiais. Ištisus metus balandžius maitiname grūdų mišiniu, visi lietuviški, plius lenkiškas arba belgiškas mišinys. Labai dažnai lepiname augintinius bulkute ir liesa varške. Ištisus metus duodame molį su juoduota druska ir įvairius mineralus.
Maudymosi vonytes ruošiame pakaitomis su kalio permanganatu, pelyno žole arba juoduota druska. Per didelius karščius maudytis balandžiams neduodu, nes galimi kvėpavimo takų uždegimo simptomai.
Valome balandines 1 kartą į savaitę, prieš tai jas išpurškiant dezinfekuojamu tirpalu. Darbo, žinoma, labai daug, bet mes balandžius mylime ir rūpinamės jais kaip savo šeimos nariais, o jie tuo pačiu mums atsimoka, savo žvalumu, sveikata ir prisirišimu prie mūsų bei savo gimtųjų namų.
Agnieska is Vilniaus
Pasakojimas nr.3 (konkurse dalyvauja) Paštinio balandžio iš karališkojo Didžiosios Britanijos klubo istorija Ne pirmą kartą bandau parasšti, bet ištrinu... tikrai nebepamenu, bet kažkuriame forume 2009 metais užsiminiau apie rastą paštinį balandį iš Didžiosios Britanijos. Nežinau ar galima pas jus virkauti ir istorijas pasakoti, ar yra čia žmonių, kuriuos domina paštiniai. Trumpai: 2009 rudenį atnešė neskraidantį su žiedais paštinį. Maitinau, atsigavo, bet buvo mazutuotas. Kelis kartus prausiau. Atėjo baisi žiema, gyveno jis pas mane kambaryje ant palangės - balandinė su televizoriumi  pavasari pakeitė plunksnas, pasitaisė orai - paleidau, o po 2 parų sugrįžo - supratau, mano.  Pašto balandis iš karališkojo Didžiosios Britanijos balandžių klubo šildosi ant lietuviško radiatoriaus. Vasarą dingdavo ryte, o grįždavo vakare. Vieną kartą grįžo visas išsigandes, o kitą dieną net neišskrido niekur, matyt kažkas bandė pagauti. Paskui dingo, ko gero susirado kažkur dar vienus namus, kažkas jį pagavo. 2010m rudenį staiga parlekia ir atsitupia ant palangės, praėjo 6 mėn. nuo dingimo... nelaikiau aš jo uždaryto, išleisdavau, po kelių dienų nebegrįžo. Manau jį tikrai kažkas turi priglaudęs, internete radau, kad jis is karališkojo Dižiosios Britanijos paštinių karvelių klubo. Nepretenduoju į gražinimą, tiesiog idomu kur jis paną susirado ką ir jei kas žino paleiskit, nelaikysiu aš jo uždaryto, veislei tikrai turėsit ir atskris jis pas jus tiesiog kažko sapnuoti jį pradėjau... beje kas jį turit, užsikrėtęs jis plunksnagraužiais iš svetimos balandinės grįžo, pasirūpinkit, arba paleiskit, išmaudysiu aš jį GB 09 N 56182. Parašykite jei kas ka žinote
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiančio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą
p.s. kasmet kokį paštinį tenka priglausti ir paskui paleisti, dažniausiai lenkų, o šito istorija tiesiog įdomi man gavosi... Įdomu kaip jam sekasi...
Pasakojimas nr. 2
Aš, mama ir tėvelis dažnai važiuojame į Vilniaus senamiestį pasivaikščioti, pasigrožėti aplinkiniais vaizdais, aplankyti senamiesčio bažnyčių ir, žinoma, palesinti paukščių. Tėvelis automobilyje visuomet turi maišiuką grūdų, nes laukinių paukščių lesinimas - tai jau mūsų šeimos tradicija. Mes ne tik juos maitiname, bet ir išnarpliojame balandžių kojytes nuo siūlų bei dar visokio galo, kurie dažniausiai nežmoniškai jas sužaloja...
Ir štai vieną kartą aš ir mama užėjome į parduotuvę, o tėvelis liko lauke bendrauti su balandžiais. Mums sugrįžus, tėvelio rankose pamatėme mažytį laukinį balandžiuką. Jis dar neturėjo plunksnelių, o tik jų užuomazgas ir buvo mano vaikiško kumštelio dydžio. Mažylis buvo visiškai išsekęs - vien odelė ir kauliukai. Tėvelis papasakojo, jog tik sekundei nukreipęs žvilgsnį į šalį nuo maitinamų balandžių, jis staiga tarp jų pastebėjo šį mažylį. Tarytum stebuklinga ranka jį nukėlė iš dangaus, žinodama, jog būtent čia ir dabar šiam našlaičiui bus suteikta pagalba. Ir mes, žinoma, negalėjome palikti jo mirčiai, paėmėme su savimi...  Kaip nekeista būtų, sekančią dieną mirė nuo vėžio mūsų 12 metų paštinė patelė ir tėvelis jos žiedelį uždėjo mūsų išgelbėtam laukiniam balandžiukui, kurį aš kiekvieną dieną maitinau apie 2 savaites, kol jis pats pradėjo valgyti. Aš mazylį pavadinau "Šeiminku" (taip pat laukinio balandžio garbei, kuris pas mus išgyveno 18 metu) ir rūpinausi tol, kol tapęs savarankišku balandinėje išsirinko sau žmoną ir nuo 2010 metų jau pats maitina savo vaikučius. Dabar, kai užeinu į balandinę, "Šeimininkas" jau nebeskrenda man į glėbį, bet visa širdimi tikiuosi, jog tikrai prisimena, kas jo antra mama. O mano širdutė tuo tarpu smarkiau ima plakti, kai matau savo balandinėje išdidžiai burkuojančią išgelbėtą gyvybę. :)   Konkurse prizams laimėti aš nedalyvauju, bet rašysiu dar ne karta ir ne tik apie tai, kas mane džiugina, bet ir liūdina.
Agnieška is Vilniaus
Pasakojimas nr. 1
Noriu papasakoti apie Vilniaus balandininką Edvardą Sondovičių, kuriam jau beveik 80 metų. Savo balandžius jis maitina tik kokybišku grūdų mišiniu, taip pat duoda bulkos, pjausto daržoves, o į vandenį pila savo surinktų žolelių nuovirą. Bet svarbiausia, kad gaudamas varganą pensiją, jis ištisus metus, maitina dar apie 50 laukinių balandžių, pulką zylučių ir žvirblių, kuriems perka saulėgrąžas, kabina lašinukus ir lepina sviestuku. Atskrenda pas jį ir varnos, kurios yra lepinamos faršo ir bulvių kukuliais. O paklaustas, kiek jam tai kainuoja, jis tik tiek tepasakė: "Man maistui juk užtenka, tai kodėl gi negaliu padėti laukiniams paukščiams? Nes kas mane daugiau pradžiugins, jei ne zylutės stuksenimas į langą (kad greičiau duočiau skanėstų), jei ne laukinių balandžių burkavimas vos prašvitus, jei ne gražuolių varnų švelnus karksėjimas, primenant, jog ir jos jau čia!!! O svarbiausia, kad jaučiuosi paukščiams reikalingas, o jie man dar labiau - tai juk neįkainojama!!!" Toks jau tas paukščių mylėtojas ir balandžių augintojas-EDVARDAS SONDOVIČIUS.
Agnieška iš Vilniaus
|
STRAIPSNIAI
Comments
Kas neabejingas gamtai,tas niekada nebus abejingas žmogui......
Ačiu Devui už ta šilumą .