 Pristatome lietuvių mokslininkų santrauką apie lesalų įtaką naminių balandžių sveikatai. Gaila, tačiau Lietuvoje kolkas neturime veterinarijos gydytojų, kurie specializuotųsi gydant balandžius. Gal dėl to, kad maža rinka, nepelninga. Todėl tokio pobūdžio mokslinis darbelis gana retas dalykas. O balandžių lesalų kokybė itin svarbu...
Santrauka. Tirti 109 suaugę balandžiai ir jų jaunikliai, kurių 41 rudens pradžioje susirgo, o 25 iš jų nugaišo. Šie nugaišę balandžiai 1 mėn.−3 metų, devynių veislių, abiejų lyčių. Išskrodus balandžių gaišenas, nustatyta intoksikacijai būdingų pažeidimų. Bakteriologiškai ištyrus morfologiškai pakitusius audinius ir organus, patogeninių bakterijų neišskirta. Lesaluose aptikta kai kurių nuodingųjų augalų − kibiojo lipiko, Galium aparine L., garstuko, Sinapis arvensis L., dirvinio bastučio, Brassica campestris L., dirvinio vijoklio, Convolvulus arvensis L., vijoklinio rūgties, Polygonum convolvulus L., − sėklų. Jomis balandžiai galėjo apsinuodyti ir dėl to nugaišti. Piktžolėmis užterštus lesalus pakeitus kombinuotaisiais arba persijotais lesalais, balandžių savijauta labai greitai pagerėjo: 16 iš jų ėmė sveikti.
Įvadas. Nustačius balandžių gaišimo priežastis, galima greitai parinkti veiksmingas prevencines ligos priemones (Butkus, Lapienis, Palčiauskas, 1987; Januškevičius, Kulpys, Vaičiulaitienė, 1999; Шапошников, 1995). Balandininkai savo paukščius lesina lesalais, pagamintais iš privačiuose ūkiuose užaugintų augalų. Dauguma šių lesalų nepakankamai baltymingi, juose trūksta kitų maisto medžiagų, jie būna užteršti piktžolių sėklomis, nepakankamai išdžiovinti (Arbatauskienė, Kulpys, 1998). Lesinami tokiais lesalais balandžiai gali masiškai apsinuodyti, o apsinuodiję ima gaišti. Balandžių skonio receptoriai yra nepakankamai susiformavę, todėl jie dažnai sulesa į lesalus patekusias įvairių piktžolių sėklas. Kai kurios iš jų yra nuodingos: patekusios į virškinimo traktą, jos apnuodija organizmą (Рахманов, Бессарабов, 1987).
Lietuvoje paplitę šie javų kultūrose augantys nuodingieji augalai, kurių sėklomis paukščiai dažniausiai apsinuodija (Алтунин, Журба, 1989):
- dirvinis bastutis, Brassica campestris L.,− vienametė kryžmažiedžių šeimos piktžolė. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, vaisius brandina nuo liepos mėnesio iki pat rudens. Vienas augalas gali subrandinti 1000−20 000 sėklų. Sėklos rutuliškos, su ryškiai pastebima gemaline šaknele, nelygiu, neryškiu tinklišku paviršiumi. Sėklos nuodingos, sukelia gastroenteritą, viduriavimą, dirgina
burnos gleivinę. Autopsiškai nustatoma plaučių emfizema ar hiperemija ir edema, histologiškai diagnozuojama plaučių emfizema ir edema, trachėjos ir bronchų kraujosruvos, toksinis hepatitas ir kepenų centrilobulinė nekrozė. Sėklose yra tioglikozidų − sinigrino, sinapsino. Sinigrinas, veikiamas fermento mirozinazės, paverčiamas į gliukozę, alilo izocionatą (garstyčių aliejų) ir kalio
hidrosulfatą. Garstyčių aliejus yra nuodingas, sėklose jo yra apie 1 %. Galvijas apsinuodija, kai garstyčių aliejaus koncentracija jo organizme yra 0,001 %/ kg kūno masės (Butkus, Lapienis, Palčiauskas, 1987; Grigas, 1986; Harlin, 1994; Липницкий, Пилуй, Лаппо, 1995);
- garstukas, Sinapis arvensis L., − vienmetis kryžmažiedžių šeimos augalas, morfologiškai panašus į svėrę. Žydi birželio−spalio mėnesiais, vaisius brandina nuo liepos mėnesio iki pat vėlyvo rudens. Vienas augalas subrandina 1200−23000 sėklų. Sėklos rutuliškos, nelygiu, truputį blizgančiu paviršiumi, su ovalia saitaviete, raudonai rudos ar juodos spalvos. Augalo lapuose ir sėklose yra sinigrino ir kitų tioglikozidų. Tioglikozidams skylant, gali susidaryti 0,18 % garstyčių aliejaus. Grūdai, kuriuose yra didelis kiekis garstuko sėklų, yra nuodingi. Kiaulės apsinuodija pašarais, kuriuose yra daugiau kaip 3 % garstuko sėklų (Butkus, Lapienis, Palčiauskas, 1987;
Grigas, 1986; Гусынин, 1951).
- kibusis lipikas, Galium aparine L., − raudinių šeimos vienmetė piktžolė. Jos stiebas briaunotas, su šereliais, žiedai smulkūs, balti, žydi birželio−rugsėjo mėnesiais, vaisius brandina liepos−rugsėjo mėnesiais. Vaisiai ovališki, išgaubta nugarėle, įdubusiu pilveliu, užlenktais gelsvais šereliais, tamsiai rudi, 1,8−3,0 mm ilgio, 1,6−3,6 mm pločio. Vienas augalas užaugina
360−1100 sėklų. Sėklose yra trioksiantraglikozido galiozino, glikozino, asperulozido (Butkus, Lapienis, Palčiauskas, 1987; Grigas, 1986; Гусынин, 1951; Йорданов, Николаев, Бойчинов, 1972). Prisiėdusios šieno su lipiko priemaišomis avys gali nugaišti. Tokioms nugaišusioms avims nustatomas šlapimo pūslės, inkstų uždegimas. Paukščiai, sulesę daug dirvinio lipiko sėklų, apsinuodija (Алтунин, Журба, 1989);
- vijoklinis rūgtis, Polygonum convolvulus L., − vijoklinis rūgtinių šeimos augalas. Žiedai pilko ar raudono atspalvio rudi, nusėti liaukučių taškeliais, baltais pakraščiais. Žydi visą vasarą iki šalnų. Vaisiai tribriauniai, juodi riešutėliai, viršūnėje smailūs, prie pagrindo smailėjantys, su smailiomis briaunelių skiauterėlėmis. Vienas augalas užaugina 640−1000 sėklų. Augale yra antraglikozidų bei alkaloidų. Žalias augalas nuodingas arkliams. Didelis kiekis sėklų nuodingas paukščiams. Išdžiūvusios sėklos nenuodingos, jomis galima lesinti paukščius (Butkus, Lapienis, Palčiauskas,
1987; Grigas, 1986; Липницкий, Пилуй, Лаппо, 1995;
Работнов,1971);
- dirvinis vijoklis, Convolvulus arvensis L., − daugiametis vijoklinių šeimos augalas. Žiedai raudoni, žydi ir brandina vaisius nuo birželio mėnesio iki vasaros pabaigos. Sėklos kiaušiniškos, šiek tiek trikampės, nusėtos smulkiomis karpelėmis, matinės pilko atspalvio rudos, pilko atspalvio juodos, o nesubrendusios − rausvos su balsvomis dėmelėmis. Vienas augalas subrandina
550−600 sėklų. Visose augalo dalyse yra chemiškai mažai ištirtos medžiagos − konvolvulino, taip pat alkaloidų. Konvolvulinas, patekęs į virškinamąjį traktą, tirpsta tulžyje ir ima veikti. Kiaulėms jis gali sukelti viduriavimą
ir vėmimą. Juo apsinuodiję arkliai nusilpsta, jų kūno
temperatūra nukrinta iki 34 °C, o po 7−9 dienų nugaišta. Išdžiūvęs vijoklis 2−3 kartus mažiau toksiškas (Grigas,
1986; Липницкий, Пилуй., Лаппо, 1995; Оголевец,
1951; Работнов, 1971).
Darbo tikslas – nustatyti lesalų, kuriuose yra piktžolių sėklų priemaišų, įtaką balandžių sveikatai.
Medžiagos ir metodai. 2001 m. rudenį tirti 109 vienos balandinės devynių veislių naminiai balandžiai. Paukščiai laikyti izoliuotoje patalpoje. Lietuvos veterinarijos akademijos Biologijos katedroje atliktas kiekybinis ir rūšinis lesalų užterštumo piktžolių sėklomis tyrimas, stebėta susirgusių ir sveikstančių paukščių klinika.
Aiškinantis ligos priežastis, buvo pakeisti lesalai. 16 susirgusių balandžių 2 savaites lesinti Vievio grūdų perdirbimo įmonėje pagal receptą pagamintais LIT P-2, 1−60 dienų dėsliųjų vištų prieaugliui skirtais kombinuotaisiais lesalais ir girdomi vandeniniu 0,1 % vitamino C tirpalu. Pirmąsias 2−5 dienas, nelygu ligos sunkumas, balandžiai priverstinai lesinti ir girdyti pipete.
Lesalų poveikis paukščių sveikatai tirtas suskirsčius
balandžius į dvi grupes po 10 kiekvienoje. Kontrolinės grupės balandžiai lesinti nepersijotų lesalų mišiniais, o bandomosios grupės – tokių pat lesalų persijotais mišiniais (2 dalys miežių, 1 dalis kviečių). Tiriamieji balandžiai lesinti ir laikyti vienodomis sąlygomis: lesinti du kartus per dieną, sočiai girdyti kiekvieną dieną keičiamu vandentiekio vandeniu. Po 14 dienų bandymas tomis pačiomis sąlygomis pakartotas su kita kliniškai sveikų balandžių grupe. Gyvulių mitybos katedroje zootechnikoje priimtomis metodikomis nustatytas naudotų lesalų rūgštingumas, drėgnumas ir proteinų kiekis juose (Januškevičius, Kulpys, Vaičiulaitienė,
1999). Fiziologijos ir patologijos katedros Patologijos skyriuje atliktas 25 1 mėn.−3 metų balandžių gaišenų patomorfologinis tyrimas. Histologiniam tyrimui paimta patologinė medžiaga fiksuota 10 % formalino tirpalu, plauta tekančiu vandentiekio vandeniu, dehidratuota vis didėjančios koncentracijos etilo spiritu, įlieta į parafiną, pjaustyta roginiu mikrotomu, dažyta hematoksilinu ir eozinu. Vievio paukštyno Mikrobiologijos laboratorijoje atlikti tyrimai patogeninių mikroorganizmų atžvilgiu. Patologinei medžiagai ištirti pagal galiojančius standartus atlikti kraujo ir parenchiminių organų pasėliai: salmonelių atžvilgiu – pagal LST 1432-96, auksinio stafilokoko atžvilgiu – pagal LST 1429-96, koliforminių bakterijų atžvilgiu – pagal LST 1427-96.
Tyrimų rezultatai. Balandžiai, pradėti lesinti naujo derliaus grūdais, ėmė masiškai sirgti ir gaišti. Susirgę balandžiai iš pradžių daugiau gėrė vandens. Sveikas balandis per parą išgeria vidutiniškai 100 ml, o sergantis
− apie 200 ml vandens. Susirgusių balandžių gūžiai buvo minkšti, vandeningi, pilni drumzlino, nemalonaus kvapo turinio, išmatos − labai vandeningos, rūgštaus kvapo. Ypač jautrūs buvo balandžių šeriami jaunikliai. Iš pradžių sudrėkdavo jų lizdai, o po 2−5 valandų nugaišdavo jaunikliai. Praėjus 2−3 paroms po pirmųjų ligos požymių, suaugę balandžiai tapo apatiški, neteko apetito, nustojo skraidyti, stovėjo nuleidę galvas ir užsimerkę atokiau nuo kitų paukščių, o po 6−12 valandų nugaišo.
16 sergančių balandžių buvo izoliuoti nuo bendro
pulko ir pradėti lesinti ne natūraliais, o kombinuotaisiais lesalais. Po 4−5 val. dirbtinio lesinimo ir girdymo pastebėta, jog pradėjo gerėti paukščių sveikata (balandžiai atsimerkė, pradėjo reaguoti į aplinkos dirgiklius). Po dviejų parų 4 iš jų pradėjo savarankiškai lesti ir gerti, o po penkių parų jau visi paukščiai lesė ir gėrė. Šeštąją parą, kai paukščiai pastebimai sustiprėjo, nustota priverstinai juos lesinti ir girdyti. Aštuntąją−devintąją parą paukščius pradėjo krėsti drebulys. Kai kuriuos paukščius jis vargino iki 4 savaičių. Kai balandžiai lesdavo ar gerdavo, jų kaklo raumenys smarkiai trūkčiodavo. Po 14 dienų lesinimo kombinuotaisiais pašarais paukščiai atrodė pakankamai sustiprėję, todėl vėl buvo pradėti lesinti tuo pačiu miežių.
Eugenijus Jonaitis, Zinaida Mažeikienė Lietuvos veterinarijos akademija, Biologijos katedra,
Albina Aniulienė, Alius Pockevičius, Lietuvos veterinarijos akademija, Fiziologijos ir patologijos katedra
Algirdas Januškevičius, Lietuvos veterinarijos akademija, Gyvulių mitybos katedra. |
