Pradžia
Šiaulių balandininkas R. Beneta apie balandžius LTV laidoje "Krašto spalvos" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balandininkas   

Lietuvos televizijaDžiugu, kad po Kauno paukščių parodos „Balandžiai neša Gerumą ir Viltį“žurnalistai prisimena ir plėtoja toliau balandžių temą. Šį kartą LTV laidoje Šiaulių krašto balandininkas. Rimantas Beneta Nors tenka žurnalistus konsultuoti, dėl balandininkų vartojamų žodžių painiavos - kuo skiriasi balandis ir karvelis. Tai yra žodžių sinonimai, tačiau, manome, kad populiaresnė ir visuotinai priimtinesnė sąvoka balandžiai, o karvelių terminas išlikęs senesnių laikų žodis.

 

 

R. Beneta: „Geri balandžiai neparduodami” 

Romualdas BALIUTAVIČIUS 

 

Šiauliečio Rimanto Benetos aistra – balandžiai. Žmogus juos augina nuo mažumės, o meilę gamtai sako paveldėjęs iš savo mamos. Šiuo metu Šiaulių pakrašty esančiose Rimanto valdose gyvena apie 300 balandžių. Šeimininkas kuklinasi, esą tai visai nedaug, girdi, kiti balandininkai savo pulkus tūkstančiais skaičiuoja... Prieglobstį Rimanto namuose surado ir laukinės faunos atstovai: suopiai, pelėda. Esama čia žąsų ir povų. Dažnas kaimynas, radęs sužeistą paukštį arba žvėrelį, jį atneša Rimantui.

Paukščiai – nuo mažų dienų

 

„Mano mama turėjo daug visokių gyvūnų, paukščių ir t. t. Kiek save prisimenu, visuomet laikiau balandžius. Vienintelis Lietuvoje turėjau prisijaukinęs gervę. Vaikščiojo toji laisvai, skraidė, bet  sugrįždavo. Lesė iš rankų. Kol vieną rytą jos likučius radau miežių lauke – sudraskė lapė. Buvau priglaudęs stirną. Žmonės kažkur ją rado ir atvežė. Bet stirna iš dalies liko laukinė: pašaukus ateidavo, bet staiga leisdavosi bėgti ir trenkdavosi į tvorą... Kol vieną dieną jos neberadau. Nežinau, grįžo į laisvę ar kas sumedžiojo? Dabar turiu kelis suopius, pelėdą – irgi žmonės atnešė, dar jauniklius. Kai esu vienas, jie maistą ima tiesiai man iš rankų. Aišku, paleistas į laisvę toks paukštis nebeišgyventų”, - pasakoja Rimantas, čia pat prisimindamas, kaip važiavo apie šimtą kilometrų į Žemaitiją parsivežti gandro.

Pasak balandininko, teko išmokti suteikti pirmąją pagalbą sužeistiems gyvūnams bei paukščiams. Veterinarai paprastai vengia prasidėti su „smulkme”. O balandžius laikančių žmonių nedaug. Tokia siaura specializacija veterinarams neapsimoka. Todėl balandininkai patys mokosi, skaito specialią literatūrą, vaistus vežasi iš užsienio.

 

Kada verkia vyrai

 

„Daug draugų juokiasi, kad laikau ir perinu ne papūgas, kurios brangios ir neštų pelną, bet balandžius, - tęsia  Rimantas. - Tačiau kiekvienam yra svarbu savas gyvūnas. Kam katės, kam šunys, o man – balandžiai. Klausia: „O kokia nauda iš jų?” Ir kaip tokiam išaiškinti, kad jis myli katiną, o aš – balandžius? Kiekvienam savo”.

 

Anot Rimanto, tikra rykštė balandininkams yra kiaunės ir vanagai, ypač pastaruosius kelerius metus.

 

„Jeigu gamtininkai į tai neatkreips dėmesio, tokia šaka, kaip skraidančioji balandininkystė tiesiog išnyks, - sako jis. - Dabar balandžių nebeįmanoma išleisti paskraidyti: iškart puola vanagai. Vanagų populiacija didelė, jiems reikia maisto. Plėšrūnai atskrenda netgi į miestą. Kas antrą dieną tokiam turi „padovanoti” po balandį. Ir renkasi kuo geresnius, kuo vertingesnius. „Paslaptis” čia nedidelė: kuo geresnis paukštis, tuo jis silpnesnis ir vanagui tokį sumedžioti lengviau”.


Neduoda ramybės ir kiaunės. Vakarais paukščius būtina uždaryti ir nepalikti jokio plyšelio, kad ir pačio mažiausio: kiaunės sugeba prasmukti. Ir jeigu vanagas nusineša tik vieną balandį, į narvą patekusi kiaunė išpjauna visus. Netgi kiaunės lengvai sužeisti balandžiai, dėl jos seilėse esančio sekreto, nukraujuoja ir nugaišta. Rytą į balandinę atėjęs šeimininkas randa paukščius negyvus. Tai pats baisiausias dalykas balandininkui. Būna, vyrai netgi verkia...

 

„Argi negalima, tarkime, prie balandinės pririšti šunį arba pastatyti spąstus?” - domimės.

„Nepadeda. Kiaunės – gudrūs žvėreliai ir netrunka rasti „spragą”, - sako Rimantas.

Balandžiai šeriami grūdinėmis kultūromis. Perka iš ūkininkų. Tačiau iš pradžių pasiima nedaug grūdų, pabandymui, nes ne visus paukščiai lesa. Labai dažnai balandžiai vengia iš stambių ūkininkų pirkto lesalo, nes jam užauginti naudojama daug chemikalų. Paėmęs snapu tokį grūdą balandis jį tuojau išmeta.

 

„Iš kur visos žmones puolančios ligos? - klausia Rimantas. Ir pats atsako: „Nuo maisto”. Sunku šiandien rasti maisto produktų be cheminių priedų, todėl tenka važiuoti ir pirkti svetur, kad ir į tą pačią Lenkiją, kur kas trečias ūkininkas laiko balandžius”.

Balandininkystė dabartinio jaunimo nedomina

Labiausiai Rimantas sako mylintis išpūstagūžius balandžius: dideli, masyvūs, apžėlusiomis kojomis, įspūdingais gūžiais, ypač pavasarį, poruojantis. O kraujui „atšviežinti” tenka balandžių ieškoti net užsienyje. Jų palikuonys būna stipresni, atsparesni ligoms.

„Patys gudriausi yra pašto balandžiai, galintys rasti kelią namo ir už tūkstančių kilometrų, - teigia pašnekovas. - Tik jų laikymas ir mokymas - ne pigus užsiėmimas. Paukščiai vežiojami įvairiomis kryptimis nuo balandinės, ir paleidžiami kaskart vis toliau nuo namų. Balandžiai turi gerai pažinti vietovę, kur gyvena, ją „apskraidyti”. Jaunas pašto balandis turi pats išžvalgyti vietovę maždaug 30 kilometrų spinduliu. Tada atrenkami geriausi, vyksta selekcinis darbas... Čia kiekvienas balandininkas turi savo paslapčių, kurias kruopščiai saugo nuo kitų”.

„Ar tiesa, jog pašto balandis sugrįžta ne namo, o pas savo šeimininką? Prieš 20 metų buvo aprašyta istorija, kaip šeimininkui netikėtai pakliuvus į ligoninę, jo augintinis nutūpė prie palatos lango?” - klausiame.

Rimantas: „Graži pasaka. Balandis skrenda namo, kur jis užaugo. Gero balandžio nenusipirksi. Retas kuris balandininkas susigundo dideliais pinigais. Parduodami tik „vidutiniai”, esant pertekliui. O geriausieji neparduodami. Vidutiniškai balandžiai gyvena 10 metų, bet dabar, dėl vis labiau žemės ūkyje naudojamos chemijos, ne visi sulaukia tokio amžiaus. Kiekvienai veislei būdingi tam tikri požymiai. Kaip ir kolekcininkai, balandininkai pagal juos geriausius egzempliorius pasilieka sau”.

Anot Rimanto, daugiausia balandžius laiko vyresni žmones. Bandė jis tą pomėgį įskiepyti trims jauniems vaikinukams: davė balandžių, žinių, bet nieko iš to neišėjo: atsibodo po 2-3 mėnesių. Matyt prisidėjo dar ir tai, jog nuolat reikia pinigėlių lesalui (krautuvėse nebeliko kruopų už 12 kapeikų, kaip anksčiau), tenka valyti balandines ir pan.

Kiekvienais metais balandžių augintojai vyksta į parodas - savuosius parodyti, į kitus pažiūrėti, kontaktų užmegzti. Rimantas sako neseniai grįžęs iš Slovakijos, kur matęs balandžių visiškai nepanašių į mums pažįstamus. Jo augintiniai ne kartą pelnė apdovanojimus. Neseniai iš Lenkijos parsivežta įspūdinga tarė. Anot pašnekovo, kolegos lenkai buvo labai nustebę lietuvių vizitu, nes iki šiol pas juos „litvinai” neatvažiuodavo.

Rimantas vadovauja Šiaulių balandžių augintojų klubui, kurio veikloje dalyvauja ir kitų aplinkinių rajonų balandininkai.

 

 

 

 
< Ankstesnis   Kitas >

ASOCIACIJA

sportiniai balandziai

SKELBIMAI

Pirkciau
PARDUODAMI BALANDŽIAI (15.01.2018)
Permės aukštaskraidžiai
PARDUODAMI BALANDŽIAI (26.12.2017)
PARDUODU UZBEKUS
PARDUODAMI BALANDŽIAI (22.12.2017)
felegyhazeriai
PARDUODAMI BALANDŽIAI (15.12.2017)
Saksonijos dvikuodžiai
PARDUODAMI BALANDŽIAI (10.12.2017)


 
= Ad with Photo

Reklama

 Prekes balandziams
sportiniai balandziai
musu balandziai
aleksandro stulginskio universitetas
 
Automobiliu detales, aksesuarai
nekilnojamas turtas svajoniu bustas kaune
 
 
sava giria logo

Apklausa

Kiek kartų per dieną einate pas balandžius?
 

Translate



Lankytojai online

Dabar naršo 4 svečiai(-ių)