Pradžia arrow STRAIPSNIAI arrow Balandžių veislės arrow Turkai dar vienas straipsnis
Turkai dar vienas straipsnis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balandininkas   
Virš Urfos tekant saulei, jos spinduliai, palietę Garano lygumą, javus laukuose paverčia auksu. Medaus spalvos šviesa lėtai keliauja pilies sienomis, raibuliuodama ir atsispindėdama nuo šventųjų žuvų tvenkinyje. Akmeninės Uluso mečetės ir kitų senovinių statinių sienos spindi gelsva šviesa, lyg auksakalys gryno aukso plokštelėmis būtų padengęs visą miestą. Paskutiniai saulės spinduliai apibarsto turgaus gatvelėse nardais žaidžiančius ir mirą geriančius miestelėnus aukso dulkelėmis.

Jauna moteris su tatuiruote veide ant namo stogo maitina savo kūdikį. Staiga danguje virš Urfos pasirodo debesis, užpildydamas aplinką vibruojančiu garsu. Paauksuotų sparnų smūgiai ir debesis keičia kryptį. Tai tūkstančiai balandžių, kurių sparnuose žaidžia saulė ir vėjas. Jeigu kiekvienas iš jų galėtų paskolinti savo sparną, į orą pakiltų visas miestas, tačiau debesis staiga išsisklaido ir balandžių būriai nuskrenda įvairiomis kryptimis link savo šeimininkų namų stogų.
Balandininkystė – plačiai paplitęs laiko praleidimo būdas Urfoje. Sekdami paskui balandžius gatvelių labirintais, mes sekame paskui savo tikslą – susipažinti su Achmetu Topraku. Tęsiant mūsų kelionę, užeinant į kiemus, lipant ant stogų, mes sutinkame balandžių augintojus, kurie atsakydami į mūsų klausimus, su pasididžiavimu demonstruoja savo nuostabiuosius balandžius – nugalėtojus. Pagaliau mes peržengėme kavinės „Kardakli“ slenkstį. Vieno iš kambarių siena nukabinėta narvais, priešais išdėstyti nedideli staliukai ir kėdės. Tai vieta, kur susirenka balandininkai, jų balsai maišosi su balandžių burkavimu. Tačiau tikras veiksmas vyksta ant kavinės stogo, ir nors aš praleidau visą dieną bendraudamas su paukščių mylėtojais, niekada nemačiau tokio balandžių skaičiaus vienoje vietoje. Buvau apsuptas keturiais – penkiais šimtais nepertraukiamai burkuojančių balandžių. Achmetas - bėjus mus pristatė kavinės, kuri, kaip paaiškėjo, yra pati populiariausia tarp Urfos balandininkų, šeimininkui Semsetinui Aibarui. Kas tik beatvyktų į miestą ieškodamas paukščio, jis neišvengiamai pateks čionai. Kai paklausiau Semsetino – bėjaus, kiek balandžių veislių jis laiko, atsakė – apie šimtą, ir pradėjo jas vardinti: Mizirio, Dervišo – Ali, Kespiro, Vengrijos, Zeitunio, Mardino, sidabrauodegiai, Miskiro...
Pastebėjęs mano sumišimą jis sustojo ir paaiškino, kad veislės skiriamos į du tipus: skraidančius tiesiai ir besivartančius bei mušančius sparnais (boinus). Pirmieji, kaip taisyklė, turi neplunksnuotas kojas, o „boini“ balandžiai – reti, todėl brangūs, jų vertė nustatoma pagal vertimosi ir mušimo sparnais („žaidimo“) kokybę. Kuo stipresnis „žaidimas“, tuo brangesnis paukštis. Geras balandis gali „žaisti“ kas 9 minutes, persiversdamas iki 25 kartų. Tiesiai skraidančius paukščius jų savininkai treniruoja norėdami dalyvauti „karisme“ (skraidymas bendrame miesto būryje), kuris vyksta kiekvieną dieną, išskyrus pačius karščiausius vasaros mėnesius. Paukščiai išleidžiami iš anksto sutartu metu, danguje virš miesto susimaišo į didžiulį daugiatūkstantinį būrį, kuriame savininkas vis dėlto atpažįsta savo balandžius. Kol balandžių augintojai šurmuliuoja ir kalbasi apačioje, jų paukščiai skraido virš jų.
Semsetinas –bėjus pasakoja naudodamas karines sąvokas: mes išleidžiame juos maždaug 16-17 val. Kiekvienas paukštis jau žino tą laiką ir atvėrus duris išskrenda kaip raketa. Jūsų tikslas taip ištreniruoti paukščius, kad kitas balandininkas negalėtų jų užgrobti, o jūs tuo metu paimtumėte svetimus balandžius į nelaisvę. Atskridęs svetimas balandis viliojamas švilpimu arba jam parodoma patelė. Vėliau jis pagaunamas sieteliu ant lazdos (vadinamos „od“). Pagautas paukštis priklauso tam, kas jį sugebėjo pagauti. Šį paukštį galima parduoti arba laikyti pačiam, nors jis dažnai atiduodamas savininkui, ypač jeigu jis yra draugas.
Sugrįžę su svetimos balandinės paukščiais, balandžiai tampa ištvermės ir ištikimybės simboliu. Kiekvienas būrys turi vedlį, kuris yra savotiškas rekordininkas, nes niekada nebuvo sugautas.
Kartais savininkas meta iššūkį, vadinamą „urkutme“, susilažina dėl savo balandžių nepagaunamumo įvairiomis sąlygomis. Jis privalo priimti bet kokias sąlygas, to reikalauja paprotys, kitaip jis arba atiduoda visus savo balandžius arba daugiau balandžių nebelaiko iš viso. Sąlygos reikalauja paukščius išleisti už kelių šimtų kilometrų nuo namų ir dar naktį, norint apsunkinti balandžiams užduotį. Su kiekvienu balandžiu dirbama 3-4 metus, kol jis bus suporuotas su savo veislės patele. Jaunikliai treniruojami maždaug metus, po to jie jau gali dalyvauti „karisme“.
Balandininkystė – tai darbas, atimantis daugybę laiko, jau nekalbant apie balandinės tvarkymą, balandžių lesinimą ir girdymą, puošimą karoliukais ir juvelyriniais dirbiniais (!!!). Apyrankės, žinomos pavadinimu „Takim“, gaminamos iš kaulo ir gintaro, pritvirtinamos prie balandžių kojų, kai kurie paukščiai turi sidabrinius auskarus ir vėrinius. Papuošalų skambesys harmoningai susilieja su burkavimu. Balandžių augintojai po kiekvieno paukščio sparnu nupiešia ir skiriamuosius ženklus.
Semsetinas-bėjus paaiškina, kad jo ženklo spalva – oranžinė ir jeigu balandis pagaunamas kažkur provincijoje, pagal spalvą iš karto atpažįstama, kad tai paukštis iš Kardakli kavinės. Sakydamas, kad balandžių laikymas – nuostabus užsiėmimas, beveik manija, kurią riboja šeimos išlaikymas, jis pabrėžia, jog tai yra tradicija, perimta iš senelių ir prosenelių.
Malonumas yra ne azarte, o tame, kad kokios tik problemos neužgriūtų šiame pasaulyje, jūs jas pamirštate, kai vakare lesinate savo numylėtinius.
Galbūt balandininkas vaizduotėje sklando kartu su savo paukščiais, ir kas žino, kaip toli jie skrenda...
 
< Ankstesnis   Kitas >