Pradžia arrow STRAIPSNIAI arrow Balandžių veislės arrow Šiaurės Kaukazo „boinų čempėtųjų“ veislės balandžiai
Šiaurės Kaukazo „boinų čempėtųjų“ veislės balandžiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balandininkas   
Vieni iš populiariausių Vakarų ir Šiaurės – vakarų Irano veislių yra „boinų“ veislės balandžiai, kurių kojų „čempės“ yra daugiau kaip 15 cm ilgio! Išskiriami du balandininkystės centrai – Chamadanas ir Tebrizas. Chamadanas yra vienas seniausiųjų pasaulio miestų ir pirmoji Senosios Persijos sostinė, vienas iš besivystančios civilizacijos centrų ir daugybės Persijos dinastijų tėvynė. Mūsų laikais – Irano srities sostinė.
 Chamadano selekcininkai išvedė spalvotašoniai (salechai) ir spalvotauodegiai „boinai“, kurie pasižymi aštriais ir smailiais kuodais, kurie būdingi daugeliui Irano balandžių veislių. Tibrizo balandžiams charakteringi tik švarios spalvos ir lygi galva be kuodo. Irane juos vadina „pa – pari“. Trečiajame mūsų eros amžiuje Tebrizas tapo Azerbaidžano sostine, viduramžiais miestas pasiekia savo galios viršūnę, o vėlaiu jo valdovai keitėsi neįtikėtinu greičiu. Kelias dešimtis metų Tebrizas buvo netgi Rusijos imperijos dalis. Maždaug tuo pačiu metu į Šiaurės Kaukazą pateko Persijos balandžiai. Jie paplito nuo Machačkalos iki Kubanės gyvenviečių ir žemutinio Dono.

Išvestos sekančios pagrindinės linijos: Machačkalos, Budionovsko, Georgijevsko, Nevinomisko, Neftekumo, Mozdoksko, Sočio, Mineralovodsko, Armaviro balandžiai. Persijos balandžiai pasitarnavo išvedant eilę Vladikaukazo, Tbilisio, Slaviansko prie Kubanės balandžių veislių, jų išskirtinės skrydžio savybės buvo vertinamos ir panaudojamos Vidurio Azijos selekcininkų. Senieji Kaukazo balandžių augintojai pasakojo, kad Uzbekijos selekcininkai, išvesdami naują dvikuodžių „boinų“ balandžių veislę, specialiai vykdavo į Šiaurės Kaukazą, norėdami įsigyti įžymių „boinų“ balandžių su didelėmis „čempėmis“ ir vertimu darant stulpą. Ir iš tiesų, nežiūrint į išorinius Kaukazo ir Azijos veislių skirtumus, vertinami ir išbrokuojami panašūs mušimo sparnais kriterijai. Pateikus šį pavyzdį matyti, kaip vykdavo sąveika tarp skirtingų regionų. Kaukazo balandžius naudodavo išvedant Azijos veisles, o Azijos veisles naudodavo kuriant Kaukazo trumpasnapius balandžius (Kaukazo, Armaviro, Labinco, Maikopo). Štai koks keitimasis balandžiais, žiniomis ir sugebėjimais. Per du – tris amžius Šiaurės Kaukaze trukusią evoliuciją „čempėtieji“ balandžiai tvirtai pritapo ir paplito. Jie laikomi tradicine pietinės Rusijos balandžių veisle. Chamadano ir Tebrizo „čempėtųjų“, kaip ir Šiaurės Kaukazo, balandžių spalva turi būti sodri, be trūkumų. Tai vienas svarbiausių šių balandžių atrankos kriterijų, spalva turi būti vieno tono, be baltų dėmių. „Čempėtieji“ balandžiai– tai viena seniausių „boinų“ balandžių atmainų, juose atsispindi daugelio Persijos žinovų kartų darbas, juos išvedant praėjo tūkstančiai metų. Mes galime tik numanyti, kokį talentą ir kantrybę turėjo selekcininkai, kurdami pirmarūšį „boinų“ veislės balandį, kuris išsiskiria puikiu eksterjeru ir išskirtine skrydžio kokybe. Būtina puikiai išmanyti genetiką, dominantinius ir recesyvinius požymius, kuriuos pastebėjo mūsų senieji kolegos iš Persijos.

Tibrizo ir Chamadano veislių balandžiai sugeba iki 14 val. išbūti ore, aukštikalnių ir švelnaus Vakarų Irano klimato sąlygomis. „Čempėtieji“ – tai balandžiai su pačiu stipriausiu mušimu sparnais buvusios Persijos Imperijos teritorijoje. Jų dažnas vertimasis per galvą su garsiu mušimu sparnais nepalieka abejingu nė vieno balandžių skrydžio mėgėjo. Nepamirškime ir mynimo kojomis bei kilimo stulpu, nes tai Persijos balandžių ypatumas. Bendrai pripažintais duomenimis, jau beveik trys šimtmečius „čempėtieji“ balandžiai gyvena Kaukaze, bet mes iki šiol juos vadiname „persais“ arba „minančiais kojomis“. Šie pavadinimai išliko iš mūsų tėvų, senelių ir prosenelių, gyvenusių Rusijos pietuose, auginusių šiuos balandžius ir perdavusių juos mums, laikų. Vis dėlto mums neišliko jokių raštiškų šaltinių, kad Kaukazo tautos augino „čempėtuosius“ ar apskritai „boinus“ balandžius. O gal visi „čempėtieji“ šioje teritorijoje atsirado apsigyvenus kazokams ir persikėlėliams iš kitų regionų. Šiuo metu pačiomis pietiškiausiomis „čempėtųjų“ balandžių linijomis laikomos Dagestano linijos, pavyzdžiui, Agasijevsko.

Azerbaidžane labiausiai populiari vietinė veislė, išvesta Bakinco m. balandžių augintojų, ir šiuo metu išgarsėjusi kaip Azerbaidžano respublikos tautinis pasididžiavimas. Armėnijoje vietinės veislės, giminingos Bakinco ir Irano balandžiams plikomis kojomis, taip pat populiarios. Čia nėra nieko keista, nes Azerbaidžano, Armėnijos ir Irano balandžių augintojai visi kartu dirbo su šiomis veislėmis. Armėnija ir Azerbaidžanas nuo Persijos atsiskyrė tik 19 –ame amžiuje. Bet „čempėtieji“ balandžiai, deja, tiek plačiai nepaplito, kaip ir kituose Irano regionuose, „čempėtųjų“ negalima vadinti populiariausiais balandžiais. Mano manymu, to priežastis yra sekanti: dauguma Irano, Azerbaidžano ir Armėnijos balandžių augintojų labiausiai vertina ilgą balandžių skrydį ir stiprų mušimą sparnais, kartais nekreipdami dėmesio į išorinius duomenis arba laikydami juos antraeiliais. O Irano vakaruose bei šiaurės vakaruose paukščiai buvo atrenkami ir pagal eksterjerą, ir pagal skrydžio kokybę, norėdami užtikrinti tam tikrus išorinius paukščių duomenis. Analogišką darbą su balandžiais plikomis kojomis atliko ir Širazo bei Isfachano miestų balandžių augintojai. Užkaukazėje „čempėtiji“ balandžiai sutinkami, bet nėra tokie populiarūs kaip Šiaurės Kaukaze, t.y. nėra vienos veislės plitimo linijos. Greičiausiai į Šiaurės Kaukazą jie buvo atvežti iš karto, kur selekciniu darbu užsiėmė vietinės ir persikėlusios tautos. Bendros veiklos rezultatas – didelė atmainų įvairovė su skirtingu kojų plunksnų ilgiu, skirtinga kūno forma ir sudėjimu, nevienodu galvos papuošimu, skirtingu plunksnų piešiniu bei skirtingomis skrydžio savybėmis, kurios, aišku, neprilygsta jų protėvių skrydžio savybėms, kurie skraidė 14 val. Tai priklauso nuo skirtingų klimato sąlygų, ilgo selekcinio darbo. Juk įsigydamas viena, prarandi kita. Keletą valandų trunkantis skrydis su kilimu į stulpą ir mynimu kojomis ore – nuostabus reginys, kurio neįmanoma apsakyti žodžiais. Palyginus su Irano balandžiais, Šiaurės Kaukazo balandžiai patyrė daug pokyčių. Smailaus kuodo atsisakyta, balandžiai turi aukštus ir plačius kuodus, pereinančius į karčius. Kai kuriems „boinams“ ir dekoratyviniams „čempėtiesiems“ būdingi tankūs antakiai. Per ilgus selekcijos metus kojų plunksnos tapo „teisingos“ formos, vadinamomis „lėkštėmis“. Tai reiškia, kad suglaustos balandžių kojų „čempės“ primena rato formą. Vanago plunksnos ir pagrindinės kojų plunksnos yra vienodo ilgio, sklandžiai pereinančios, brokuojami bet kokie tarpai, būdingi Irano balandžiams.

Priklausomai nuo įvairių vietovių balandžių augintojų skonio ir teikiamos pirmenybės „čempėtiesiems“ balandžiams buvo sudarinėjami įvairūs reikalavimai. Štai dėl ko vieni balandininkai vertina Šiaurės Kaukazo balandžių aukštą, tvirtą kaktą, o kiti atvirkščiai, vertina siaurą, pailgą galvą. Bet esama savybių, kurios vertinamos visuose balandžiuose – tai kojų plunksnų ilgis, spalva ir vertimosi bei mušimo sparnais savybės. Balandžiai su lėkštės formos kojų plunksnomis, kas gali būti gražiau? Tikriausiai niekas. „Čempės“- kaip antrieji sparnai. Kitų regionų balandžių augintojai kartais juos vadina ketursparniais, ir teisingai pastebėta, sparnai ir „čempės“ primena vieni kitus. Danguje „boinas“ balandis sustojęs pradeda minti kojomis, lyg padėdamas sau išsilaikyti ore. Per šimtus metų Šiaurės kaukazo balandžių augintojai pasiekė aukščiausių rezultatų: išvesta daug spalvinių variacijų – vienspalviai, šlakuoti, spalvotauodegiai, spalvotašoniai, baltagalviai. Dekoratyviniais ypatumais Šiaurės Kaukazo balandžiai žymiai lenkia Irano balandžius. Paskutiniais vystymosi metais Irano paukščių skrydžio trukmė sutrumpėjo, deja 14 val. skrydžio jau nebėra.

Trūkumu galima laikyti tai, kad selekcinis darbas buvo atliekamas norint pagerinti paukščių eksterjero ypatybes, juk Persijos balandžiai iš pat pradžios turėjo skrydžio savybes, vos tik buvo atvežti į Rusijos pietus. Dėl šios priežasties balandžių augintojai tam daug dėmesio neskyrė. Visiems žinoma, kad kažką vertinti pradedi tada, kai to netenki. Tik dabar, po daugelio metų, suprantame, kad reikia atlikti dviejų krypčių darbą – atrinkti pagal eksterjerą, pagal skrydžio trukmę ir savybę vartytis bei mušti sparnais.

Laikymas voljere atima, kas buvo kuriama tūkstančius metų ir tai atkurti labai sunku. Šalia „boinų“ veislės balandžių, kaip pagrindą naudojant Persijos ir Bucharos „čempėtuosius“, išvesti dekoratyviniai balandžiai su „čempėmis“, kurie paprastai laikomi dideliuose erdviuose voljeruose, jie nevarinėjami. Varinėjant dekoratyviniai balandžiai gali vartytis, bet šie gražūs ir švelnūs balandžiai sukurti išskirtinai tam, kad savo išvaizda džiugintų žmones patalpose, parodose, kaip ir daugelis kitų dekoratyvinių veislių. Dekoratyviniai labai skiriasi nuo „boinų“ balandžių išoriniais požymiais, jų plunksnos labiau papurusios, trumpomis kojomis, labiau išsivysčiusiais galvos papuošimais. Nuo „boinų“ juos atskirti visai lengva, bet jeigu nepatyrusiam žmogui įsigyjant balandį iškilo abejonių, geriau kreiptis į balandininką – žinovą.

Šiuo metu Šiaurės Kaukazo balandininkai – entuziastai stengiasi atkurti balandžių veislių prarastas skraidymo savybes. Šiaurės Kaukazo „boinai“ balandžiai, turintys puikią išvaizdą, skrydžio savybėmis nenusileidžia kitoms „boinų“ veislėms, o grožiu netgi pralenkia. Tai lemia genai.
 
< Ankstesnis   Kitas >