Dar vienas straipsnis apie mūsų auginamus balandžius. Šį kartą galima sakyti, jog istorinė informacija parašyta 1988 m. Dėkingi Audriui Stanevičiui už ją. Straipsnis pateiktas originalia kalba. Žinoma, būtų puiku ištaisyti straipsnio klaidas, veislių pavadinimus, jeigu būtų savanorių parašykite. Nes po to kaip visada bus apkalbų, kad nežinome lietuviškųjų balandžių veislių pavadinimų. Ar žinojote, kad yra Besarabija Šiauliuose?

 

MŪSŲ BALANDŽIAI

Vilniaus ereliukai tarptautinėje literatūroje vadinami Ereliukais. Tai Vilniaus aukštaskraidžių veislė. Naktinių vardas labiau žinomas Sūduvoje dėl sugebėjimo skraidyti visa vasaros naktį. Skraido dideliame aukštyje būriu, ratais trumpam sustodami vietoje. Ypač gera jų orientacija. Pasitaikydavo, kad subrendę paukščiai, išvežti už 100 km, sugrįždavo namo. Tai vidutinio dydžio, spalvoti, primenantys laukinius, balandžiai su baltomis uodegomis, kurių kraštuose spalvotos plunksnos. Sparnų ir spalvotos uodegos plunksnos su baltomis ar šviesiomis dėmelėmis, kurios išskleidus sparną, sudaro juosta. Jų spalvos nėra intensyvios, papilvė dažnai pilkšva, todėl jie buvo intensyviai „gerinami" atvežtais iŠ Ukrainos Nikolajevo aukštaskraidžiais. Dėl to atsirado daug mišrūnų be orientacijos, nebesugebančių skraidyti, ir veislė buvo beišnykstanti.

Vilniaus spalvotašonlal palyginti nauja veislė, susiformavusi jau pokario metais. Tai vidutiniasnapiai, balti, su spalvotais sparnų skydeliais ir kakta, didoki balandžiai. Jie gero skrydžio ir orientacijos, bailoki, skraido ratais dideliame aukštyje keletą, valandų. Iš jų vertingi nuleistasparniai, pakelta platoka, 14—16 plunksnų, uodega.

Klaipėdos aukštaskraidžial sena, pajūrio žvejų išvesta balandžių veislė. Jie geros orientacijos, dažnai buvo naudojami žvejų ryšiui 30—50 km atstumu. Skraido ir blogu oru, kai kiti aukštaskraidžiai neskrenda. Balandj labai puošia sausoka galva su tiesia snapo kaktos linija, plokščiu pakaušiu, storu, pleišto formos snapu ir perlinėmis akimis. Balandis tvirtai sudėtas, žemų kojų, 34 37 cm ilgio, sparnų mojamosios plunksnos, išsikišusios virš nugaros, sudaro banga ar burę. Burkavimas negarsus, duslus. Gana jaukūs, „protingi" ba¬landžiai. Vyrauja balta ar su taškeliais spalva. Dėl įsivyravusios klaidingos pažiūros kitų spalvų balandžiai buvo visiškai išnykę. Didelėmis pastangomis dabar jau vėl gausėja juodų, pilkų, rausvų, jų vairių atspalvių sidabrinių balandžių.

Rytprūsių vartikliai, arba verpliai,— tipiški kaimo balandžiai, mėgstantys vaikštinėti kieme, vartytis, pliaukšėti sparnais. Ypatingu skraidymu nepasižymi. Vidutinio dydžio, grakščios figūros, kuoduoti, intensyvios spalvos, 4—8 cm ilgio plunksnomis apaugusiomis kojomis. Pastaraisiais metais jų skaičius buvo labai sumažėjęs, bet, pritaikius organizuotas priemones, pamažu pradeda atsistatyti. Jiems artimi bekuodžiai trumpesniais snapais Dainavos vertikliai, anksčiau gausūs Dzūkijoje, dabar labai retai aptinkami ir tai dažnai mišrūnai su spalvotagalviais, baltajuosčiais vertikliais, neretai išperi margus jauniklius.

Rytprūsių vartikliams giminingos Karaliaučiaus ir Dainavos spalvotagalvlų veislės. Prieš Pirmąjį pasaulinj karą jų atmainų buvo ir daugiau, bet jau po Antrojo pasaulinio karo be aptinkamos tik dvi trys. Daug anksčiau susiformavusi ir pastovesnė yra Dainavos spalvotagalvių veislė — tvirtesnė,  patvaresnė, tiesiai  statytais ilgesniais plonokais snapais, pailgomis kuoduotomis, spalvotomis galvomis ir uodegomis, balti, apaugusiomis kojomis balandžiai beveik visiškai išstūmė savo pirmtakus — Rytprūsių vertiklius. Po karo Kaliningrado srityje jokie nebeaptinkami.

Karaliaučiaus spalvotagalvlal buvo sparčiai tobulinami Alštemeriais ir šviesiaakiais vertikliais, todėl įgavo apvalias smulkias galvas su storais, žemyn nulenktais vos  ne  papūgų   snapais.   Sumenko   kojų   apsiplunksnavimas.   Dėl  palyginti   nedidelio  skaičiaus  ir išplitimo giminingas veisimas juos susilpnino, padarė lepius, nevislius,  sunkiai ar visai  nebeauginančius savo jauniklių.  Atsiranda daug margų,  ypač tarp raudonų ir geltonų  balandžių.  Tai  neigiamas  požymis. Taip pat gaunama nemažai ir visiškai baltų jauniklių. Juos poruojant su  margaisiais,  galima  gauti  grynų spalvotagalvių,  bet čia  būtina  kreipti  dėmesį  j   spalvą,  kad baltasis būtų gautas iš tos pat spalvos tėvų, nes gaunami pilkomis uodegomis jaunikliai. Dėl šios priežasties beveik nebėra sodrių spalvų raudongalvių ir geltongalvių — visi be išimties turi melsvos uodegas, kurių beveik neįmanoma ištaisyti.

Latvijoje ir Siaurės Lietuvoje (Šiauliuose, Kupiškyje, Rokiškyje) spalvotagalviai dar aptinkami kampuotomis, grubokomis galvomis, stačiais, storais snapais. Lietuvoje jie labai reti ir didesnės jtakos mūsiškiams neturi.

Mūsų respublikoje labai mėgstamos ir laikomos keturios baltagalvių veislės. Seniausia ir tobuliausia yra Gumbinės baltagalviai — grynai žemaičių veislė. Deja, grynakraujų vis rečiau aptinkama, nes jie nėra labai gausūs ir trūkstant veislinės medžiagos poruojami su Elbingo ir kitų baltagalvių veislių mišrūnais. Praeityje buvo geri skrajūnai, neblogai vartėsi, tačiau pradėjus juos branginti dažniausiai laikomi voljeruose, retai išleidžiami lauk. Anksčiau buvo vidutinio dydžio, dabar smulkoki, ilgis 28—32 cm, vidutiniškai maitinatys jauniklius. Kojos neapaugusios, neaukštos. Gražios figūros, lenktu, kartais virpančiu kaklu, atstatyta į priekį krūtine, pasistiebęs ant pirštų, judrus — visą laiką nenustygsta vietoje. Stačiakaktės, baltos jų galvos, taip

pat balti sparnų galai ir uodegos. Visas likęs kūnas  

spalvotas. Šviesiomis stiklinėmis akimis. Skiriamoji linija galvoje tarp baltos ir spalvotos eina nuo pakaušio po akimi iki pabarzdės 1—2 cm žemiau snapo, dėl kaklo išlenkimo beveik vertikali. Snapas baltas, storas, trumpas, nulenktas žemyn, su kakta sudaro labai buką kampą. Gali būti kuoduoti ir bekuodžiai (5 pav.).

Elbingo baltagalvių grynakraujų beveik nėra. Daž¬niausiai aptinkami mišrūnai su Anglų arba Gumbinės baltagalviais. Figūra paprastesnė, dažnai balta papil¬vė. Snapas stačiai įstatytas, skiriamoji linija galvoje horizontali 0,5—1 cm žemiau akių. Kuoduoti reti, nes kuodas nepageidautinas.

Nuo seno Suvalkijoje ir Dzūkijoje buvo augina¬mi Sūduvos baltagalviai. Vidutiniasnapiai, būtinai kuo¬duoti, apaugusiomis baltomis, 4—5 cm ilgio plunks¬nomis kojomis. Galva pailga, antsnapis baltas, pos-napis gali būti tamsus. Akys perlinės, apvadai balti ar gelsvi. Skiriamoji linija eina j žiomenis, po sna¬pu neturi būti baltų plunksnų. Baltos uodegos šo¬nuose pasitaiko spalvotų plunksnų, kaip ir sparno kraš¬te baltų. Tas rodo artimą giminystę su kitomis vietinėmis veislėmis. Anksčiau buvo paplitę tik Suvalkijoje, dabar nemažai jų Kaune ir kitose respublikos vietose, dažnai   laikomi   lepiųjų  veislių  jaunikliams   auginti.

Prieš 20 metų Telšiuose, M. Mikūtos sumanymu, pradėta formuoti Telšių baltagalvių veislė. Buvo stengiamasi Gumbinės baltagalviu! baltomis plunksnomis apauginti kojas ir suformuoti baltą, spalvotagalviams analogišką barzdą, siekiančią iki pusės kaklo. Veislė dar negalutinai susiformavusi, bet atkaklaus mėgėjų darbo dėka parodose vis dažniau matome neblogų šios veislės atstovų, turinčių visus šią veislę išryškinančius požymius. Neabejotina, kad ateityje jie išsikovos vienos  dekoratyviausių   balandžių   veislių  pozicijas.

Drugeliai — taip pat gana paplitusi veislė. Pokario metais buvo gausi ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Alytuje, Šiauliuose ir kitur. Dažniau žinoma Kauno drugelių vardu, nes kauniečiai daugiau dėmesio sky¬rė pilnai kubo formos galvai, skraidymui ir orientacinėms savybėms, todėl susidarė savita, vietos sąlygoms ir prisitaikiusi, gana dekoratyvi šių balandžių atmaina. Tai temperamentingi, judrūs, nedideli paukščiai. Standartinė spalva balta tu juodomis juostomis per sparnus Ir uodegą, todėl skraidydami primena kopūs-tinj drugį. Labai linksmi skrydyje. Nors vartosi retai ar visai nesivarto, bet dainei plodami sparnais, darydami laivelį ir kitas figūras labai paįvairina padangę, o kildami nuo stogo su garsiu pliaukšėjimu ir vėl tūpdami pagyvina kiemo aplinką (6 pav.).

Pastarajame dešimtmetyje iš Lvovo buvo parvežti Budapešto drugeliai išraiškingesnėmis galvomis, smulkesni,   gal   tobulesniu   spalvingumu,tačiau   lepesni, pripratę prie  šiltesnio klimato, todėl  reikalauja daugiau dėmesio ir priežiūros.

Aukštaičių burbuliai nuo seno žinomi Joniškio, Šiaulių, Pasvalio, Biržų, Panevėžio rajonuose. Jau prieš du šimtmečius jų burbuliavimas lydėjo baudžiauninkus ir kumečius. Kilę Vidurinėje Azijoje, matyt, atkeliavę per Vokietiją  ir  Latviją,  jie  apsistojo  Siaurės  Lietuvos lygumose ir niekur labai neišplito, nors dabar su išeiviais aptinkami visoje respublikoje po vieną kitą porą. Šimtmečio pradžioje jų burbuliavimo dar klausydavosi Panevėžio, Pasvalio, Anykščių kaimų b-landininkai, kreipdami dėmesį j burbuliavimo trukmę (geriausi be perstojo burbuliuodavo pusvalandį ir ilgiau) ir dažnumą bei balso duslumą.

Tai piktoki, įvairiausių spalvų ir pietinio margumo, primenantys laukinius, balandžiai. Pailgą galvą puolia du kuodai: antsnapinis — verpeto pavidalo ir pakaušio — nuo ausies iki ausies su verpetukais tonuose. Kojos apaugusios ilgokomis, gausiomis plunksnomis. Neblogai augina jauniklius, be to, pasižymi reta savybe: daug kartų poruodamiesi su vieno lizdo broliu ar seserimi, sugeba išlaikyti vislumą be išsigimimo požymių. Siaurės Kaukaze ir Ukrainoje aptinkami stambūs giminaičiai, vietinių gyventojų laikomi mėsai.

Batajuosčiai vartikliai — viena iš pirmųjų veislių, viduramžiais išplitusių visoje Europoje. Mūsų laikais Latvijoje įgavo tobulą galvą ir nepriekaištingą raudonai kaštoninę spalvą su visų dengiamųjų plunksnų blizgesiu. Ypač gražiai atrodo baltos juostos per sparnus ir uodegą, grupėmis vartantis saulėje. Kauno mėgėjų pastangomis per du dešimtmečius kryžminant su Figūriniais kratgalviais ir kruopščios atrankos dėka buvo paplatinta (14—16 plunksnų) ir pakelta uodega. Deja, kiek susiaurėjo ir papilkėjo juostos uodegoje ir sparnuose. Tačiau įgyti nauji požymiai leidžia šią veislę laikyti originalia vietine Kauno battajuoščių vartiklių veisle. Kauniečio V. Stankevičiaus pastangomis pavyko išvesti geltonos spalvos šios veislės atmainą, kuri jau daug metų puošia mūsų parodas ir žavi atvykstančius svečius. Deja, ji nėra labai gausi, dėl to dažnai tenka mišrinti su raudonaisiais giminaičiais, o tai turi neigiamos įtakos palikuonių paveldimosioms savybėms. Be to, laikomi voljeruose, jie pastebimai prarado gerą skrydį ir vartymąsi. Ypač reti pasidarė sugebantys neprarasti aukščio vartydamiesi grupėmis.

Figūriniai kratgalviai — savita, savo kilme gana mįslinga   veislė.   Jos  protėviai   tikriausiai   buvo   įvežti   iš Pietų   Ukrainos,   o  gal net   Persijos   geležinkeliečių. Po  Pirmojo pasaulinio  karo veislė  buvo  gausi  Šiauliuose, Radviliškyje, vadinta besarabų vardu (Besarabija — pietinė Šiaulių miesto dalis). Amžininkų liudijimu, tiek į Kauna,  tiek   į   Suvalkiją, jie buvo  atvežami ji Šiaulių. Pasižymėjo  lenktu, kratomu kaklu ir 45° pakelta, plačia, 14—18 plunksnų, šiek tiek gaubta uodega. Gerai skraidė, vartėsi, puikiai orientavosi. Dabar labai ištobulėjo. Pakelta beveik 90° kampu,  visai plokščia uodega liečiasi su išlenktu kaklu. Aptinkami dažniausiai juodi, su baltomis plunksnomis ant kaklo ir krūtinės,   dalis   beveik   balti   su  juoda   uodega   ir   sparnais.  Kaip atskira atmaina gana gausūs visai balti tu juodomis akimis. Juodų ir visų  kitų  spalvų balandžių akys  šviesios iki perlinių,  snapai tamsūs,  kojų   nagai ir jauniklių kojos tamsios (7 pav.).

Panevėžyje tuojau po karo beveik visose balandinėse buvo laikomi gerai skraidantys ir puikios orientacijos aukštaskraidžiai — „cinkiai". Tačiau šiuo metu jie visiškai išnykę ir nebeaptinkami.

1931 m. Kauno miesto parodų kataloguose minima veislė—Žemaitukai,  1936 m.  ir 1937  m. — Lietuvos auksiniai, 1937 m. — Kauno juodieji, tačiau kokios tai veislės,  kaip jie atrodė,  nustatyti  kol kas nepavyko. Balandžiams laikyti būtinai reikia įrengti balandines. Jau mūsų šimtmečio pradžios balandininkai Klaipėdos krašte turėjo atskiras balandines iš lentų, kuriose pui¬kiai   jautėsi   Klaipėdos,   Hanoverio,   Bremeno   ir   kitų veislių   aukštaskraidžiai.   Neblogai   balandžiai  jaučiasi namų palėpėse įrengtose balandinėse. Balandinė turi būti  lengvai  valoma,   atitikti  laikomų  balandžių  skaičių (1  porai — 0,5—0,25 ms grindų ploto), būti apsaugota nuo skersvėjų ir neprieinama plėšrūnams (katėms, kiaunėms, pelėdoms, žiurkėms ir kt.), pakankamai šviesi ir vėdinama, jos landa atsukta į rytus.

Balandinę,   ypač   lizdus,   reikia   gerai   valyti.   Prieš dedant balandžiams kiaulinius, dėžučių — lizdų dugus, išpurkšti insekticidais, kad neįsveistų kraują siurbiantys parazitai, kurie neduoda paukščiams ramiai perėti (jie gali net mesti kiaušinius), o paskui puola mažus jauniklius. Geriausias pakratas lizdams - švarūs vasarinių varpinių šiaudai. Jaunikliams išsiritus juos reikia keisti kas 10 dienų. Pagrindinis balandinės valymas ir dezinfekavimas atliekamas dukart per metus - prieš poravimosi ir po plunksnų keitimo. Kai balandinėje daug dulkių, purkšti 0,5%  kreolino tirpalu.

Kiekviena veislė susiformuodavo tik veikiant visam kompleksui sąlygų: treniravimui, atitinkamam lesinimui dienos  režimui  ir kitoms.   Lietuviai   nuo  seno balandžius skraidindavo rytą kol dar nekaršta, nelesintus, ir jie  po  nakties  poilsio  pilni  energijos  veržliai kildavo  į padangę ištirpdami aukštybėje. Dažnai besikeičiantis oras iškrėsdavo įvairiausių netikėtumų, tačiau viesulų nunešti ištvermingiausi, labiausiai prisirišę prie namų  ir  šeimininko   balandžiai   net   po   kelių  dienų sugebėdavo surasti savo balandinę. Jie pratęsdavo savo   giminę,   išaugindavo   dar   vertingesnius   už   save palikuonis.

Dabar balandžius imta treniruoti antrojoje dienos pusėje, o tai turi savo ypatumų. Ne visi balandžiai spėja nusileisti iki sutemų ir dalis lieka ore nakčiai, kur išskraido visą trumpą vasaros naktį (naktiniai) ir auštant sugrįžta. Taip dažnai atsitinka ir su kai kuriomis įvežtinėmis, prie vietos sąlygų ir dienos režimo neprisitaikiusiomis veislėmis, su dideliu atkaklu veržlumu įvežamomis ir vis dingstančiomis.

Viena  svarbiausių  sėkmingos  balandininkystės sąlygų yra tinkami lesalai ir veislę atitinkantis lašinimas. Mūsų   vietinių   veislių   balandžiai   be   išimties   puikiai  į prisitaikę   prie   vietinių   lašalų.   Jie   lesa  (vairius  grūdus, taip pat jų išvalas,  kuriose yra piktžolių sėklų, (įvairių   augalų   dalelių.   Kuo   įvairesnis   ir  daugiau įvairių rūšių grūdų sudarytas lesalo mišinys, tuo geriau,  pageidautina,  kad būtų  sudarytas ir  ne mažiau kaip 6—7 dalių. Skirtingu metų laiku atsižvelgiant į balandžių fiziologinę būklę, reikia skirtingo lesalo. Žiemą: miežių 60 proc, avižų ar avižinių kruopų 30 ir ankštinių 10 proc.; pavasarį, prasidėjus poravimuisi: miežių 40,  kviečių  40, ankštinių  20 proc.;  atsiradus jaunikliams: miežių 20, kviečių 40, kukurūzų (geriau skaldytų) 20, ir ankštinių 20 proc.;  sportinių ir aukštaskraidžių balandžių varžybų metu: miežių 10, kviečių 30, kukurūzų 40, ankštinių 15, saulėgrąžų, rapso 5 proc; keičiant plunksnas:   miežių 20,  kviečių  20, kukurūzų 40, ankštinių 15, saulėgrąžų ir linų sėmenų 5 proc. Suaugusiems   sportiniams  balandžiams  per  parą  reikia 45—50 g, aukštaskraidžiams — 30—35 g. Auginant jauniklius, davinį reikia padidinti 25 procentais.

Lesinti reikia ne mažiau kaip 2 kartus per parą, per varžybas — 2—3 kartus. Be to, prie varžybinio raciono reikia pratinti pamažu, ne vėliau 2 savaites prieš varžybas, kad virškinimas visiškai prisitaikytų prie lesalo, nebūtų sutrikimų per varžybas.

Visais metų laikais, ypač jaunikliams, būtini mineraliniai priedai: kaulamilčiai, deginti kaulai, kiaušinių lukštai, senas tinkas, truputis druskos, grūstos kriauklelės, raudonas molis, grūstos raudonos plytos, smulkus žvyras. Kaip vitamininis priedas — pjaustyta žolė, daiginti grūdai; žiemą — tarkuotos morkos, žuvų taukai, geriausia jais apvelti žirnius ar kitus skanesnius grūdus. Netinka juos duoti su vandeniu, nes plaukia paviršiuje ir ištepa paukščiams plunksnas.

Balandžiai girdomi po lesinimo šulinio ar vandentiekio, bet ne lietaus vandeniu. Balandinėje visą laiką turi  būti   švaraus   vandens,   keičiamo   ne  rečiau   kaip 1 kartą per parą.   Geriausia  naudoti  automatines  girdyklas,  skirtas vienadieniams  viščiukams,  jose   vanduo būna švarus, neužsiteršia iš išorės. Girdykla stiklainis lengvai išplaunamas, gali būti lengvai pakeičiamas kitu. Veisiant balandžius, stengiamasi gauti kuo kokybiš­kesnius, atitinkančius veislės standartą, jauniklius. Ge­riausių rezultatų galima pasiekti veisiant vienos veislės balandžius ir dar geriau vienos spalvos,  išskyrus pa­galbines.  Be to,  laikant kelias veisles vienoje balandinėje, neišvengiamas jų kryžminimasis. Gaunama nemažai jai, ypač lėtesnio   temperamento   veislėse,   mišrūnų. Parenkant poras, negalima poruoti brolio su sese­rimi, nes nukenčia gyvybingumas, dažnai neišauginama nė vieno  jauniklio.  Kai  kurios  veislės   labai   jautrios giminingam veisimui, todėl jo reikia vengti. Taip pat vengtina poruoti vaikus su tėvais. Čia labai priklauso nuo veislės,  nes kiekviena veisle turi savo paveldi­mumo mechanizmus, ir kas negalima vienai, gali tikti kitai. Negalima poruoti balandžių su vienodomis ydomis, kurios gali jsitvirtinti ir būti nebepataisomos.

Ne visos veislės vienodai gerai augina savo jaunik­lius, todėl trumpasnapiams jaunikliams auginti kartais reikia naudoti vidutiniasnapius — šėrikus. Labai geri šėrikai yra sportiniai (pašto) balandžiai. Jie priima bet kokio amžiaus svetimus jauniklius, ilgai maitina „pieneliu", gerai šildo, rūpestingai prižiūri, neskiria savų nuo svetimų. Svarbiausia, kad atitiktų šėrikų kiau­šinių padėjimo laikas su šėrimui numatytų; pastarųjų kiaušiniai gali būti padėti 1—2 paromis anksčiau, vė­liau — nerekomenduotina.

Sportinių balandžių pasiekimai varžybose labai prik­lauso nuo priežiūros, nuo šeimininko sugebėjimo pa­žinti savo paukščius ir paruošti varžyboms. Bent 2 savaites prieš varžybas nieko negalima keisti nei balan­dinės aplinkoje, nei joje, nes paukščiai labai jautrūs bet kokiems pakitimams ir net sugrįžę iš didelių dis­tancijų gali dingti. Jie pažįsta savo šeimininką iš veido ir jautriai reaguoja į pašalinius žmones, triukš­mą. Balandinėje negalima rūkyti, nes neigiamai veikia balandžių psichiką ir savijautą.

Naujai įvežami balandžiai dažniausiai nebūna ge­riausi, turi įvairių trūkumų. Todėl reikia palaikyti glau­džius ryžius su kitais mėgėjais, o dar geriau įstoti j draugiją, kur galima gauti reikiamos literatūros, nau­dingų patarimų, pasidalyti savo patirtimi Ir įspūdžiais. Pradedančiajam nelengva iš karto išsirinkti sau tin­kamiausią, įdomiausią ir, pagaliau, geriausią veislę. Todėl daugelis mėgėjų laiko visokių veislių po tru­putį, kol atsirenka mėgstamiausią. Kartais didelis specialistas likviduoja savo puikius, visą amžių puoselė­tus balandžius ir stengiasi įsigyti įvežtinių — nematytų, įdomesnių. Tai didelė, nepataisoma klaidai Po keleto metų neretai naujaisiais nusiviliama, o senųjų jau nesu­grąžinsi. Taip pat skaudu, kad dar nemažai, ypač kai­mo, balandininkų, laiko įvairius mišrūnus, net lauki­nius be kilmės ir be ateities, gadinančius atsitiktinai tarp jų patekusius tikrai vertingus balandžius.

Atkakliausių mūsų balandininkų dėka Šiandien ga­lime didžiuotis savo vietiniais, nors ir gerokai pra­retėjusiais, balandžiais.

Mykolas Čepulevičius

Veterinarijos   gydytojas,   Lietuvos   gamtos   apsaugos

draugijos Vilniaus miesto dekoratyvinių paukščių augintojų organizacijos pirmininkas

1988 m.