Pradžia arrow STRAIPSNIAI arrow Balandžių veislės arrow ARMAVYRO „BOINAI“ BALANDŽIAI
ARMAVYRO „BOINAI“ BALANDŽIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balandininkas   

ARMAVYRO „BOINAI“ BALANDŽIAI

Rusijos pietuose, ten, kur Urupo vandenys įteka į Kubanės upę, prie kurios krantų prigludo Stavropolio plynaukštės sienos, plyti nuostabus miestas Armavyras – vienas iš didžiausių Kubanės ekonomikos ir kultūros centrų. Jo istorija prasidėjo 18 – tojo amžiaus pabaigoje, rusų- turkų karo laikotarpiu, kai Kaukazas buvo prijungtas prie Rusijos. Tuo metu mūsų valstybės siena ėjo Kubanės upe: išilgai jos buvo statomi įtvirtinimai, kūrėsi karinės gyvenvietės. 1793 m. nuo Dono į tvirtoves buvo perkelti kazokai su savo šeimomis.

Vietoje dabartinės Senosios kazokų gyvenvietės (stanicos) jie įkūrė Pročnokopskajos kazokų gyvenvietę, kuri vėliau buvo perkelta į naują vietą. 1839 m. kairiajame Kubanės krante, priešais Pročnyj Okop tvirtovę, apsigyveno 42 čerkesų šeimos. Ilgainiui Armavyro gyventojų skaičius greitai augo, tuo pačiu didėjo ir balandžių augintojų – profesionalų skaičius. Armavyro mieste buvo išvestos dvi nuostabios balandžių veislės: Armavyro „čempėtieji“ baltagalviai ir Armavyro „čempėtieji“ trumpasnapiai balandžiai. Veislės iš tiesų nuostabios, jų tikro grožio neperteiks nė vienas fotografas ar operatorius, juos reikia pamatyti gyvai ir, pageidautina, atskirai nuo kitų veislių. Šios veislės balandžių puiki laikysena, išdidus stotas, aukštos kojos, sodri spalva ir žinoma didžiulės „čempės“, dėl ko juos ir pavadino „čempėtaisiais“. Nors pavadinimai labai panašūs, iš tikrųjų tai dvi visiškai skirtingos veislės. Visų pirma baltagalvių ilgas snapas ir nepakartojamas piešinys, baltų ir spalvotų plunksnų deriniai. Trumpasnapiai dažniausiai vienspalviai, bet dekoratyviomis savybėmis nenusileidžia baltagalviams.

Maždaug 18 –ame amžiuje iš Bokatos, Taškento, Samarkandos ir Andižano į Kubanę pateko trumpasnapiai „boinai“ nedaug apžėlusiomis kojomis balandžiai. Tada Armavyre su šiais balandžiais prasidėjo ilgas darbas, norint išvesti naują trumpasnapių balandžių su didelėmis „čempėmis“ veislę. Kaip Armavyro , taip ir Labinsko miesto balandžių augintojai susidomėjo atvežtaisiais balandžiais. Labinsko mieste buvo išvesta kita trumpasnapių linija, besiskiriančių nuo Armavyro balandžių snapo ilgiu, kūno dydžiu ir kojų aukščiu. Trumpasnapių balandžių labai graži galvos forma, su tvirta kakta, didelėmis akimis ir mažu, storu snapu. Žinoma, niekas nelieka abejingas sklandžiam šių nuostabių paukščių skrydžiui. Skraidyti balandžiai gali ir individualiai, ir būriu. Armavyro veislėms labiau būdingas mušimas sparnais su „išėjimu į stulpą“. Sistemingai treniruojant balandžiai gerai skraido ir muša sparnais. Mušimo sparnais ir vartymosi savybės išaiškėja skirtingai: baltagalviai pradeda vartytis ir mušti sparnais iki metų laiko, trumpasnapiai iki trijų metų (vėlusis mušimas sparnais) arba anksčiau. Prieš pradėdami vartytis ir mušti sparnais, jaunikliai krenta ant uodegų, o kai pirmuosius kartus persiverčia, bando kilti stačiu kampu. Lyginant su baltagalviais, trumpasnapių balandžių vertimasis yra staigesnis ir greitesnis. Siekiant gerų rezultatų, vaikant jaunus Armavyro balandžius, reikia jiems apkirpti „čempes“ ir pentinus, kurie gali būti 20 cm ir dar ilgesni.

Baltagalviai puikiai atrodo danguje, jų baltos plasnojamosios pirmos eilės plunksnos suteikia jiems papildomo žavesio. Mušimas sparnais ir skrydis labai panašus į Šiaurės Kaukazo ilgasnapių „čempėtųjų“ balandžių, ir tai nėra keista, nes veislės giminingos, bet jokiu būdu jų nereikia sutapatinti. Armavyro balandžių augintojai vesdavo ir tvirtindavo šių balandžių veislės charkteristikas kelių šimtų metų bėgyje.

17 –ame amžiuje į Rusijos Imperijos teritoriją pateko balandžiai su didelėmis „čempėmis“ ir įvairiais plunksnų piešiniais: spalvotašoniai, spalvotauodegiai, švarios spalvos ir kt. Armavyro baltagalvių veislė pradėjo formuotis Stavropolio krašte, kur vietiniai balandžių augintojai poruodavo spalvotuosius balandžius su spalvotašoniais. Šio poravimo rezultatas buvo geltonai ir raudonai raibi balandžiai su didžiulėmis „čempėmis“ ir kai kada balta galva. Armavyro balandžių augintojai labai susidomėjo šiais balandžiais ir jau 17 –ojo amžiaus pabaigoje buvo išvesti pirmieji Armavyro baltagalviai, su dar nesutvirtintais veislės požymiais, vėliau persiduodančiais vaikams, kurie kartais būdavo šlakuoti arba raibi. Armavyro balandžių augintojams prireikė dar 200- tų metų, kad darbas būtų atliktas iki galo. Kaip matome, jiems tai pavyko. Mes turime didžiuotis savo protėviais, kurie negailėdami laiko ir jėgų dirbo sudėtingą darbą ir mums paliko tokį turtingą palikimą.

Vis dėlto daugelis Armavyro balandžių, kaip ir kitų Šiaurės Kaukazo veislių, yra laikomi voljeruose ir neturi galimybės skraidyti laisvėje. Po dešimčių metų laikymo uždarius, skrydžio kokybę galima atkurti tik trečioje, ketvirtoje kartoje. Šios veislės yra elitinės ir iš balandžių augintojų reikalauja kantrybės bei darbštumo.

Armavyro baltagalviai ilgasnapiai „čempėtieji“ balandžiai. Didelį darbą išvedant ir populiarinant šios „boinų“ veislės balandžius atliko: Gavrilov B., Zacharov J., Sukmanov A., Vartanov S., Slivko N., Rusnak A., Klimenko V. Šie Armavyro balandžių augintojai padėjo veislei tapti tokiai, kokią mes ją matome šiuo metu, paskutiniaisiais metais atkūrė jos skaičių ir, žinoma, jų dėka Armavyro baltagalviai „čempėtieji“ balandžiai prieš kelis dešimtmečius buvo įtraukti į visus tarptautinius balandininkystės katalogus. Populiarumo pridėjo balandžių paroda Brno mieste, kur Kubanės balandžių augintojai demonstravo Rusijos „boinus“ balandžius. Šiaurės Kaukaze balandžius su balta galva dažniausiai vadina „laukais“, nepriklausomai nuo to, ar ant paukščio galvos yra plunksnų papuošimas, ar ne.“Lauki“ dėl to, kad jų galva balta. O dėl balandžio spalvos prideda: raudonas– laukas, geltonas – laukas ir t.t. Taip kazokai vadino ir vadina arklius su balta juostele ant nosies ir baltomis kojomis. Armavyro baltagalviai balandžiai – išdidūs, stiprūs, harmoningo kūno sudėjimo paukščiai. Galva sausa, pailga, plokščiu viršugalviu, be kuodo arba su kriauklės formos kuodu nuo ausies ligi ausies, pereinančiu į karčius, kuodo spalva iš abiejų pusių sutampa su visų plunksnų spalva. Akys, kaip ir daugumos baltų balandžių (balta galva) yra juodos, vokai balti. Snapas baltos spalvos (24 mm + - 2 mm), plonas ir ilgas, galas truputį lenktas, vaškinė praktiškai neišsivysčiusi, balta ir lygi. Kaklas vidutinio ilgumo, lengvai išlinkęs. Nugara pečių srityje plati, ilga, lengvai pereinanti į uodegą. Korpusas pailgas, proporcingas ūgiui. Sparnai ilgi, glaudžiai prispausti, susiliečia uodegos gale ir guli ant jos. Uodega suglausta, susideda iš 12 –kos plačių vairinių plunksnų. Kojos tankiai apaugusios plunksnomis, su ilgomis tiesiomis plunksnomis ir pentinais, „čempės“ turi būti be tarpų ir apverstos lėkštės formos. Plunksnos tankios, su blizgančiu atspalviu. Plunksnų kotai ploni, lankstūs. Su plačia vėduokle. Spalvotos plunksnos turi būti sodrių tonų, bet kiekviena plunksna pakraščiuose turi būti tamsesnės spalvos, dėl to paukštis tampa „žvynuotas“. Ant šonų yra susikertančių, kaip ploni plaukai, plunksnų. Tai tikrosios Armavyro baltagalvių „boinų“ veislės bei grynakraujiškumo požymis. Plunksnų piešinys: balandžiai spalvoti, galvos baltos (15 – 20 mm), plasnojamosios pirmos eilės plunksnos (7 – 10), „čempės“. Pagrindinės paukščių plunksnų spalvos – raudona ir geltona, bet dar iki karo buvo degintos (juoda su rudžių atspalviu) ir pilkos (žvirblio spalva) spalvos balandžių.

Degintos spalvos balandžiai būna sodrios tamsios, praktiškai švarios juodos spalvos ir puikiai atrodo. Jauni balandžių augintojai nežinodami gali netgi išbrokuoti tokias „nestandartines“ spalvas. To daryti jokiu būdu negalima, nes tai labai vertinga selekcinė medžiaga. Iš pilkos, arba kaip sako Kaukaze, pelės spalvos galima gauti bet kurią norimą (degintą, pilką, raudoną ar geltoną) spalvą, paprasčiausiai reikia žinoti su kuo porinti. Pilkuosius yra gerai porinti su geltonos, degintos spalvos balandžiais, mažiau pageidautina su raudonais. O degintos spalvos balandžius galima porinti su visokių spalvų balandžiais.

Armavyro balandžiai įdomūs tuo, kad visada yra sodrios spalvos, o kuodas visada išskleistas, kreivakuodžių nebūna. Būtina išsiaiškinti, kurias savybes leisti, o kurias išbrokuoti. Leistina: kuodas nepakankamai aukštas ir nepereina į karčius; plasnojamųjų pirmos eilės plunksnų yra nuo 5 iki 7; asimetrija (nelygus skaičius baltų plunksnų kairiajame ir dešiniajame sparnuose); uodegoje gali būti 1 ar 2 baltos plunksnos, bet tik kraštuose, vidurys – geltonos spalvos; akys pilkos, žemai besibaigianti balta galvos plunksnų spalva, žemiau 30 mm nedidelis baltų plunksnų „kaklaraištis“; baltas pilvelis (60 mm) ir iki 4 baltų plunksnų pauodegyje; kuodas nuo galvos pusės baltos spalvos.

Šakutės uodegos kraštuose niekada Armavyre nebuvo brokuojamos, tokie balandžiai vadinami dešimtplunksniais. Šakutės dažniausiai būna pas tuos balandžius, kurie pirmų baltų plasnojamųjų plunksnų turi daugiau kaip 7, bet ne daugiau kaip 10. Jeigu sparnuose yra daugiau kaip dešimt plunksnų, greičiausiai alkūnėlė bus atvira ir balandis bus baltos spalvos. Nepaisant to leidžiama nors ir keletas baltos spalvos plunksnų. Pasitaiko, kad su metais balandžio sparnuose išryškėja taškeliai arba žilumas kraštuose, kuris nusileidžia 30 mm. Tai retas reiškinys ir tokie balandžiai išbrokuojami. Baltos galvos plunksnos turi būti lygios ir sklandžios spalvos, lyg būtų nupieštos. Baltas galvos plotas pagal standartą labai lengvai išmatuojamas. Balandžio galva nulenkiama snapu žemyn, jei baltas galvos plotas žemiau šio ilgio, jis išbrokuojamas. Kuo apibrėžimas aukščiau, tuo geriau, bet tai nereiškia, kad balandis turi turėti baltą kaip vienuolio kepuraitę. Apibrėžimas turi apimti galvą ir pasibaigti po snapu.

Neleistina: galvos, uodegos, sparnų margumas; skirtingų spalvų akys, kitos akių spalvos, išskyrus juodas ir pilkas; neleistina bet kokia vokų spalva, išskyrus baltą ir gelsvą; vidutinis snapo ilgis bei ilgesni ar trumpesni nei leidžia standartas, baltos „kelnės“; visiškai raudoni arba daugiau kaip pusės ilgumo pentinai (vanago plunksnos); uodegoje daugiau kaip 3 baltos plunksnos arba daugiau kaip 1, bet uodegos viduryje; „čempės ir pentinai trumpesni nei 6 cm.

Iki 40-ųjų metų veislė buvo be kuodų, po šio periodo buvo išvesta kuoduota Armavyro „čempėtųjų“ baltagalvių linija. Kuoduotieji ir bekuodžiai laikomi dviejomis skirtingomis veislėmis, jie tokie panašūs ir tokie skirtingi. Kuodas atkreipia dėmesį ir puikiai dera su didelėmis „čempėmis“. Bekuodžių balandžių akcentuojama siaura ir smulki galva su ilgu ir plonu snapu bei gražus sportiškas korpusas. Kokius balandžius laikyti, priklausomai nuo skonio, nusprendžia kiekvienas balandžių augintojas. Veislė sunkiai išvedama, nes labai sunku gauti idealius balandžius esant tokiam plunksnų piešiniui. Vis dėlto balandžiai yra gražūs ir balandinėje, ir danguje. Dėl savo išdidžios ir puikios išorės Armavyro balandžiai žinomi ne tik Šiaurės Kaukaze ir visoje šalies teritorijoje, bet ir tolimajame užsienyje, kur esama šių paukščių grožio žinovų bei gerbėjų.

Armavyro „čempėtieji“ trumpasnapiai. 18 –ame amžiuje šiuolaikinių Kubanės trumpasnapių balandžių protėviai iš Vidurinės Azijos buvo atvežti į Armavyro apylinkes. Atvežtieji Uzbekijos „aborigenai“ buvo varpelio formos „čempėmis“. Nuo 18 iki 20 a. balandžiai tobulėjo, balandžių augintojams pasisekė išvesti visiškai naują neeilinę Armavyro „čempėtųjų“ trumpasnapių balandžių veislę. Buvo sukurtas standartas, aprašyti reikalavimai veislės skrydžio kokybei. Šie balandžiai savyje turi sėkmingų dekoratyvinių savybių bei, žinoma, skrydžio kokybės derinį. 20 a. pradžioje Kubanėje balandžių buvo labai daug, jie buvo laikomi beveik kiekviename kieme, ir savaime suprantama, šie balandžiai buvo varinėjami. Balandžių augintojai atlikdavo griežčiausią atranką, per sezoną išbrokuodami keletą dešimčių augintinių. Noriu pateikti vieno pagyvenusio balandžių augintojo prisiminimus: „ Būdamas berniūkščiu pavarydavau balandžius ir eidavau į mokyklą. Grįždavau, o jie dar skraido ir muša sparnais.“ Deja, Didžiojo Tėvynės karo metais daug šios veislės atstovų žuvo, fašistai žudė balandžius ir jų šeimininkus, kurie slapčia laikė balandžius okupuotoje teritorijoje ir dalijosi paskutiniu duonos trupinėliu su savo mylimais plunksnuotais draugais.

Kai kuriems balandininkams pasisekdavo balandžius paslėpti ir jie išgyveno iki Pergalės, o pas kitus rasdavo „uždraustus“ naminius gyvūnus ir sušaudydavo. Armavyriečiai gynė savo šalį, savo gimtąjį miestą. 1941 m. liepos mėnesį buvo suformuota 50 –oji specialioji kavalerijos divizija, vėliau gavusi 3 –iosios L.Dovatoro Divizijos pavadinimą. Į frontą išėjo tūkstančiai miestiečių.

Į miestą veržėsi 3-iojo fašistų tankų korpuso dalys. Armavyrą gynė 1-ojo atskiro zenitinio bataliono būriai, 3 atskiri artileristų divizionai ir geležinkeliečių batalionas. Miestą tankiai bombardavo. Gynėjai vyriškai kovėsi, vokiečiai neteko batalioną tankų ir du pėstininkų batalionus, bet 1942 m. rugpjūtį Armavyras buvo užimtas fašistų. Paskutinieji miestą paliko naikintojų bataliono kariai, prie jų prisijungė daugelis gyventojų. Šis batalionas tapo branduoliu partizanų būrio, kuris heroiškai kovojo priešo užnugaryje, būriui vadovavo komunistai Kaduškin G. M. ir vasiljev A. A. Miestui atėjo juodos okupacijos dienos. Per pusmetį fašistai iššaudė 6680 taikių gyventojų. 1943 m. sausio 23 d. Armavyrą nuo vokiečių fašistų išvadavo 11-ojo gvardiečių šaulių korpusas. Armavyriečiai kovojo įvairiuose frontuose, bet į gimtąjį miestą grįžo ne visi. Šimtai, gindami savo tėvynę, mirė drąsiųjų mirtimi. Tokių narsių žmonių kaip Armavyro gyventojai dėka ši neįkainojama balandžių veislė išliko iki šių dienų, nors sutinkama gana retai. Laikant „čempėtuosius“ trumpasnapius reikalingi balandžiai šėrikai, tinka bet kokia veislė su ilgais snapais. Šėrikai peni trumpasnapių balandžių vaikus, o trumpasnapiai - šėrikų vaikus. Trumpasnapiai būtinai turi šerti balandžiukus – svetimus arba savus. Trumpasnapiai savo vaikus gali šerti 10 dienų, bet ne ilgiau. Vėliau, kaip jauniklis tampa judresnis ir visą laiką prašo maisto, tėvams šerti labai sunku, nes ir tėvų, ir vaikų snapai stori bei trumpi. Taigi dažniausiai visas lesalas išbyra į lizdą, o balandžiukas lieka alkanas ir žūva. Dažniausiai balandžių augintojai iš karto sukeičia armavyrų ir šėrikų kiaušinius – rezultatas puikus.

Armavyro trumpasnapių eksterjeras su metais gerėja – kaip gero išlaikyto vyno. Su metais galva tampa taisyklingos formos, snapas sutrumpėja, vokai tampa platesni, pas patinus apatinėje snapo dalyje išauga barzdelė. Armavyro trumpasnapiai balandžiai turi keletą ypatumų, kurie juos skiria nuo kitų trumpasnapių „boinų“ veislių. Pirmiausia – sutrumpėjęs liežuvis, bukas kaip papūgos, kastuvėlio formos. Kol jauni trumpasnapiai balandžiai nepakeitė plunksnų, visi jų duomenys dar būna vaikiški. Iš karto po plunksnų keitimo balandžiai tampa suaugusiais, pradeda burkuoti, atsiranda lyties požymiai. Vaikiškas snapas nudžiūva, o kur dėtis liežuviui? Juk jis lieka ankstesnio ilgumo. Atsakymas paprastas, balandžiai jį nukanda. Labinsko miesto balandžiai to nedaro, jų snapas visai nedaug ilgesnis ir jiems, kaip ir uzbekiškiems „boinams“, to daryti nereikia. Turmanų liežuvis ne bukas, todėl Jūs visada galėsite atskirti grynakraujį Armavyro „boiną“ balandį. Be to, Armavyro balandžių aukštos kojos, jie yra vidutinio dydžio. Armavyro balandžiai mušti sparnais pradeda vėlai – laikotarpyje nuo 1 iki 3 metų. Metų balandis gali tik kristi ant uodegos ir sklęsti ištiestais sparnais, tačiau dviejų - trijų metų amžiaus parodo tikrą kaukazietiško „boino“ balandžio žaidimą. Armavyro balandžio skrydis labai gražus. Juos varinėti geriausia mažu būreliu, o kelis geriausius skraidūnus į dangų paleisti reikia iš rankų. Balandžiai staigiai „daro stulpą“. Atskiri paukščiai, atlikę keletą staigių ir greitų persivertimų, pereina į horizontalų skrydį, po kurio vėl pradeda mušti sparnais ir vėl viskas kartojasi. Esama egzempliorių, kurie prieš „išeidami į stulpą“ 20 kartų muša sparnais ir gali pranykti iš regos lauko. Pakilę į didelį (maksimalų) aukštį balandžiai „žaidžia“ rečiau, taupo jėgas. Juk gerai treniruoti paukščiai sugeba skraidyti keletą valandų ir iki soties prisiskraidę pradeda leistis, dar porą kartų „padarydami stulpą“, tai pakildami, tai nusileisdami. Armavyro trumpasnapis – tai vidutinio dydžio, stiprus, tiesiu, truputį palinkusiu į priekį korpuso, harmoningai sudėtas, išdidžios laikysenos, aukštų kojų (kaip dauguma „čempėtųjų boinų“) balandis. Galva pailga, be kuodo, su plačia ir stipria kakta, leidžiamas variantas su kuodu nuo ausies ligi ausies. Akys išpūstos, baltų balandžių – juodos, visų kitų – sidabrinės. Vokai balti, platūs – 1-2 mm. Snapas trumpas (12-14 mm), storas, baltas, nežymiai nulinkęs žemyn ir „įsodintas“ buku kampu prie kaktos. Kuo trumpesnis snapas, tuo vertingesnis balandis. Vaškinė silpnai išvystyta, balta, lygi. Liežuvis bukas ir trumpas. Kaklas trumpas, sklandžiai pereina į krūtinę ir yra truputį ištemptas į priekį. Ramybės būsenoje balandžiai kaklą truputį įtraukia, dėl to jie atrodo kiek pakumpę. Krūtinė plati, išsivysčiusi, truputį išsipūtusi. Nugara pečių srityje plati, ilga, nusileidžianti iki uodegos. Sparnai ilgi, glaudžiai prispausti, jų galai guli ant uodegos. Uodega suspausta, susideda iš 12-kos plačių vairinių plunksnų. Kojos labai apaugusios plunksnomis, „čempės“ yra apverstos lėkštės formos (kuo ilgesnės, tuo geriau) pentinai ir „čempės“ susijungia ir sudaro visumą, „čempių ilgis“ gali būti daugiau kaip 15 cm. Yrimasis kojomis šiai veislei nebūdingas. Plunksnos tankios, lygios, su blizgančiu (žaliu arba rausvu) atspalviu ant krūtinės ir šonų.

Leistina: jeigu galva truputį viršuje priplota; nedidelės snapo šnervės; spalvotų balandžių tamsios, o baltų šviesios akys; vokai šviesiai pilkos spalvos; snapas pilkos arba raginės spalvos, bet trumpas, „čempės“ ne trumpesnės kaip 8 cm; siauras ir žemas kuodas, nepereinantis į karčius; „čempėse“ iki 4 baltų plunksnų.

Neleistina: siaura ir pailga galva, skirtingos akių spalvos (viena akis šviesi, kita – tamsi, geltona, raudona). Brokuojami su geltonos ir raudonos spalvos akimis arba raudonos spalvos vokais, šviesiai geltoni vokai leistini. Brokuojami paukščiai su trumpomis „čempėmis“, mažiau kaip 6 cm, su tarpais, trumpomis styrančiomis į visas puses, plunksnomis; neleistinasplonas ir ilgas snapas - „kaip smeigtukas“. Brokuojami juodasnapiai, žemomis kojomis, o taip pat jeigu spalvotųjų balandžių „čempėse“ yra daugiau kaip 4 baltos plunksnos.

Esama kelių spalvinių veislės variantų: melsvi, balkšvi, kaviniai, geltoni, raudoni, daug įvairių šokoladinių atspalvių, juodi, balti. Be to esama paukščių su baltais taškeliais ant galvos ir ant šonų. Prieš kelis dešimtmečius tokių balandžių buvo galima pamatyti tik juodos ir melsvos spalvos. Šiuo metu Armavyro balandžių augintojai išvedė šio piešinio šokoladinės spalvos variantą.

Yra dar viena įdomybė – vabalai (juodos spalvos balandžiai) kai kada išvedami juodu snapu, o po pirmojo plunksnų keitimo snapas tampa raginės spalvos, vėliau, ypač po jauniklių šėrimo, snapas tampa baltu. Armavyro trumpasnapiai, išskyrus balandžius margomis galvomis ir margais šonais, išvedami vienos spalvos ir tokios spalvos lieka visą gyvenimą. Margieji paukščiai po kiekvieno plunksnų keitimo tampa vis šviesesni. Senatvėje balandžiams margomis galvomis gali atsirasti simetriški taškeliai ant šonų. Švariai baltiems paukščiams gali atsirasti spalvota dėmė ant nugaros. Tokie balandžiai nėra brokuojami, seni Armavyro balandžių augintojai juos pavadino „labincais“, nors vis dėlto tai Armavyro „čempėtieji“ trumpasnapiai balandžiai.

Neįkainojamą darbą su šia veisle atliko tokie Armavyro balandžių augintojai kaip Gavrilov B., Sukmanov A., Davidov V. ir aišku Bespalov A.

Ruošiant straipsnius Arūno prašymu, gautas leidimas iš Nikolajaus Čechlatovo www.dave62.narod.ru
 
< Ankstesnis   Kitas >