Pradžia
Ištrauka iš knygos "MINTYS APIE BALANDŽIUS, BALANDININKUS, BALANDININKYSTĘ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balandininkas   

 Trumpa ištrauka iš pirmosios solidžios lietuviškos K. Girdžiūno knygos  "MINTYS APIE BALANDŽIUS, BALANDININKUS, BALANDININKYSTĘ" Gaila, kad nesulaukiame daugiau atsiliepimų apie šią nuostabią knygą .



Kodėl žmonės laiko balandžius ?

 

Žmonės masiškai laiko šunis – “už jokius pinigus nepaperkamus” draugus, nors jie pridaro visokių mielų šunybių butuose, laiptinėse, savo paliekamomis „dovanomis“ užteršia žaliuosius plotus prie gyvenamųjų namų, miestų skveruose ir parkuose, takus skirtus žmonėms vaikščioti. Laikyti, turėti šunį dabar vos ne prestižo, žmogiško orumo dalykas. Ypač, jei tas šuo “su  genealogijos medžiu”,  įrodančiu jo “bajorišką “ kilmę, ir kainuoja ne mažiau kaip triženklę litų ar net užsienio valiutos sumą.

Žmonės laiko kates, išdidžias ir nepriklausomas, vaikštančias tada ir ten, kada ir kur joms tai atrodo reikalinga, ir specifiniu kvapu prieš daugelio kačių neturinčių gyventojų norą pažyminčias namo laiptines per visus jo aukštus: tai irgi “šiuolaikiška, madinga”.

Laiko žmonės akvariumų žuvytes, vėžlius, visokius driežus, smauglius, žalčius. Laiko žiurkes, peles, žiurkėnus ir kitus graužikų būrio gyvūnus. Laiko kanarėles, papūgėles, egzotinių kraštų paukštelius,  gamtos apdovanotus mūsų platumoms neįprastų spalvų plunksnomis. Ir visi  sutinka, kad tai natūralu, kad taip ir turi būti.

Tačiau į žmones, kurie laiko naminius balandžius, žiūrima kreiva akimi, su lengva pašaipa, su viešai neišsakoma panieka: - balandininkai! Su jais geriau neprasidėti!

Vėjui plunksnos, vanagui mėsa, o balandininkui – kas liko. Taip apie ekonominę, ūkinę naminių balandžių reikšmę kalba liaudies išmintis, kurią  visi manome esant labai kompetentingą ir nekritikuotiną.

Tačiau kodėl Europos ir Azijos žemynų visose tautose (išskyrus tolimų šiaurinių pakraščių tautas) visais amžiais nuo neatmenamų laikų buvo ir dabar vis dar yra žmonių, nuo gimimo “sergančių” meilės balandžiams “liga”? Kodėl tie “ligoniai”, perduodami  savo puoselėjamus balandžius, prieš tūkstančius metų išugdytus iš paprastų, neišvaizdžių, panašių į miestų gatvėse matomus jų giminaičius uolinių balandžių, iš kartos į kartą vis kitiems, naujiems “sergantiesiems” be jokių dovanojimo aktų, testamentų ir net be nurodymų, kaip su jų paliktais balandžiais toliau elgtis, sukūrė tokią naminių balandžių veislių įvairovę,  kuriai nė iš tolo negali prilygti jokia kita naminių gyvulių ar paukščių rūšis?

Vanagų ir kitų plėšrūnų, kurie sunaikindavo žmonių puoselėjamus balandžius, buvo nuo pasaulio pradžios, ir jie, paskleidę vėjuje pagauto balandžio plunksnas ir nusinešę jo pusantro šimto gramų mėsos, palikdavo balandininkui aną “visa, kas liko.” Tačiau to “viso”, matomai, buvo pakankamai  daug, kad žmonių kartos nemestų puoselėjusios  balandžių. Tik ne kiekvienam “mirtingam” leista Kūrėjo suvokti šito “viso” esmę…

Senovės tautos balandžius laikė šventais. Tai liudija dantiraštyje įbraižyti rašmenys molinėse lentelėse, senovės Egipto hieroglifai ir gausūs piešiniai, randami ant iki mūsų dienų išlikusių tos kultūros palaikų. Šventais laikė balandžius ir krikščionybės pirmtakai senovės žydai: biblinis Nojus leido balandžius iš savo arkos, norėdamas sužinoti, ar nuslūgo tvano vandenys, ir vienas iš jų parnešė Nojui šią linksmą naujieną. Maloniausia, labiausiai Jahvei priimtina auka nuo neturtingų žmonių buvo ne kokios nors vištos ar putpelės, bet pora balandžių: kaip tik juos į šventyklą atnešė ir šv. Marija su šv. Juozapu, kai ėjo ten Dievui paaukoti savo pirmagimį sūnų Jėzų. Balandžio pavidalu iš dangaus ant Jėzaus galvos nusileido ir Šventoji Dvasia, kai Jono  pakrikštytas Kristus brido iš Jordano upės.

Daug kas balandžius laiko šventais dar ir mūsų laikais. Kai dar sovietiniais metais Rygos geležinkelio prekių stotyje latvis muitininkas norėjo sudeginti man iš buvusios VDR atsiųstas tris balandžių poras, kurių aš, paprastas “valdomosios klasės” atstovas tada neturėjau teisės atsiimti, kasos tarnautojos rusės pakėlė tokį triukšmą, pradėjo taip gėdinti muitininką, kad tas nebeištvėrė ir kapituliavo: “šventi” vokiečio balandžiai – dvi poros Berlyno trumpųjų ir viena pora mėlynų  auksinės spalvos krūtinėmis sniegenų išvengė sudeginimo ir buvo atiduoti Rygos zoologijos sodui.

Bet ar tik balandžių “šventumas” traukia daugelio žmonių širdis prie jų? Tikriausiai, turi jie ir daugiau to “kažko”, kuo mus prie savęs patraukti sugeba. Pirmiausiai, turbūt, žmonėms krito į akį jų nors ir paprasta,bet savotiškai patraukli išvaizda, savitas balsas, polinkis artėti prie žmogaus, vėliau peraugęs į pasitikėjimą žmogumi. (Pvz., Izraelyje prie avių ir ožkų aptvarų lesti atskrenda tūkstančiai laukinių uolinių balandžių, kurie metodiškai gaudomi ir naudojami maistui.) Seniai buvo pastebėtas jų prisirišimas prie  vietos, kur yra jų lizdas su kiaušiniais ar beaugančiais jaunikliais. Dainose juos daugelis tautų apdainuoja kaip ištikimos meilės pavyzdžius. Uolinių balandžių sugebėjimą grįžti į lizdą iš už 50 – 75 kilometrų žmonės ištobulino, padidindami tą nuotolį iki kelių šimtų ar net tūkstančio ir daugiau  kilometrų. Žmonės išugdė ir balandžių veisles, laisva savo valia kylančias iki debesų ir net virš jų ir ten pleventi plika akimi nebeįžiūrimame aukštyje nuo keliolikos minučių iki kelių ar net keliolikos valandų. Kai kurių veislių balandžiai sugeba tikra to žodžio prasme kyboti  po debesimis vienoje vietoje tarsi vyturiai. Yra veislės, kurių individai, balandininkui davus ženklą, iš didelio aukščio lyg žaibai sminga žemyn, tuo pat metu sukdamiesi apie išilginę savo kūno liniją, arba rieda, versdamiesi per nugarą, nesuskaičiuojama persivertimų-kilpų  spirale vos ne iki pat žemės, kad po to tuojau vėl kiltų į padangę ir po  kelių minučių vėl iš naujo kartotų tą patį  kvapą stebinčiam žmogui užimantį riedėjimą kūlvirsčia žemyn. Visos tos savybės naminiams balandžiams per ilgus šimtmečius  žmogaus įskiepytos, ištobulintos,  įtvirtintos, daugiau kaip tūkstantyje keturiuose šimtuose  balandžių veislių (Schütte, Stach, Wolters „Handbuch der Taubenrassen“, 1994).

Lietuvoje į žmones besidominčius balandžius ir veisiančius-puoselėjančius juos, žiūrima, kaip sakoma, „kreiva akim“, su šiokia-tokia įtarimo pašaipėle: rado, mat, pomėgį balandžiais užsiimti, lyg nieko rimtesnio sugalvoti negalėjo.

Žinau, kad šitaip, su paniekos grimasa lūpose, į balandžių laikytojus žiūrima (ar buvo žiūrima seniau) Armėnijoje. O mūsų kaimyninėse tautose šis požiūris kitoks. Ryškiausias jo skirtumas  dar sovietiniais metais reiškėsi Rusijoje: ten dideles balandines, kuriose buvo laikoma po kelis šimtus balandžių, turėjo TSKP generaliniai sekretoriai N.Chruščiovas ir L.Brežnevas, daugelis kompartijos CK aukštų pareigūnų, kai kurie vyriausybės ministrai ir sovietinės armijos kariškiai, nešioję net generolų antpečius. Labai plačiai tie žmonės savo pomėgiu nesigyrė seniau ir dabar nesigiria, tačiau ir valstybine paslaptimi jo nelaiko.

Dešimtis tūkstančių narių skaičiuojanti Vokietijos visuomeninė balandininkų bendrija, turbūt, geriausiai suorganizuota visame pasaulyje. Jos narių (veiklių narių!) tarpe yra mokslo daktarų, profesorių, šiaip žymių žmonių. Amžių bėgyje Vokietijos balandininkai yra sukūrę apie 160 įvairių veislių  balandžių, tarp jų 70 veislių spalvinių (Farbentauben) ir 47 aukštaskraidžių - kūlvertų. Visos pačių sukurtos ir iš kitur įsivežtos veislės – Vokietijoje priskiriamos kultūros paveldui.

Balandžių paveldimumo (genetines) savybes ir kitas veisimo problemas labai rimtai tiria Vokietijos ir JAV mokslininkai.

Įdomu stebėti balandžių gyvenimo kasdienybę, vykstančią balandinėje ir artimiausioje jos aplinkoje.

Vos sušvinta pavasario saulė, balandžiai pradeda ruoštis  veisimosi procesui. Į šį  gamtos diktuojamą  balandžių instinktą nedelsdamas  įsijungia jau iš anksto tam pasiruošęs balandininkas. Jis pagal savo planą sujungia balandžius į veislines poras, parūpina jiems lizdavietes ir lizdus, stebi ir pasižymi kiaušinių sudėjimo, jauniklių išsiritimo datas, stebi jauniklių vystymąsi ir nekantriai ištisą mėnesį laukia, kol mažyliai susiformuos į normalius, savarankiškai galinčius gyventi naujus balandžius. Tada pagal jauniklius vertina veislinės poros tinkamumą, daro išvadas apie savo paties padarytas klaidas poruojant balandžius ir jauniklių atitikimą veislės keliamiems reikalavimams. Visos tos balandininko pastangos galų gale susiveda į darbą menininko-skulptoriaus, kuriančio naują gyvą būtybę ne iš molio ar medžio, bet iš gyvos medžiagos, kuri privalo turėti ne tik  balandininko numatytas išorines kūno formų ir linijų, spalvų, baltų ir spalvotų plunksnų dėmių kontūrus ir formas, bet ir vidines, akimi nematomas  naujo individo savybes: jo charakterį, skrydžio ir orientacinius sugebėjimus, ir daug dar kitų požymių.

Man asmeniškai balandžiai mieli  dėl jų raminančio poveikio, kurį patiriu stebėdamas jų gyvenimą balandinėje, kūno formų ir linijų, plunksnų spalvų ir jų “piešimo”harmoningą grožį, sukurtą prieš daugelį šimtmečių įvairių šalių daugelio kartų balandininkų ir išsaugoto iki mano dienų. Argi tai ne nuostabu?

Kazys Girdžiūnas

 

Knygos turinys pateikiamas čia

 
< Ankstesnis   Kitas >

ASOCIACIJA

sportiniai balandziai

SKELBIMAI

Kriukovo balti
PARDUODAMI BALANDŽIAI (09.12.2018)
kryziuociu patinukas
PERKAMI BALANDŽIAI (08.12.2018)
felegyhazeriai
PARDUODAMI BALANDŽIAI (26.10.2018)
Kauno baltajuosčiai (katūnai)
PARDUODAMI BALANDŽIAI (23.10.2018)
Sportiniai balandžiai
PARDUODAMI BALANDŽIAI (23.10.2018)


 
= Ad with Photo

Reklama

 Prekes balandziams
sportiniai balandziai
musu balandziai
aleksandro stulginskio universitetas
 
Automobiliu detales, aksesuarai
nekilnojamas turtas svajoniu bustas kaune
 
 
sava giria logo

Apklausa

Kiek kartų per dieną einate pas balandžius?
 

Translate



Lankytojai online

Dabar naršo 37 svečiai(-ių)